Biologija


File:Guriezo Adino vaca toro terneras.jpg
File:Zboże.jpg
File:Morchella esculenta 08.jpg
File:Fucus serratus2.jpg
File:Gemmatimonas aurantiaca.jpg
File:Halobacteria.jpg
File:Gamma phage.png
Biologija yra mokslas apie gyvąją gamtą, jоs dėsnius.
Graikiškai βίος (''bios'') reiškia gyvybę ar gyvenimą, o λόγος (''logos'') – žodį, sąvoką, mokslą. Terminą pirmą kartą pasiūlė 1802 m. Žanas-Baptistas Lamarkas ir G. R. Treviranas (nepriklausomai vienas nuo kito). Biologijos mokslas tiria gyvų organizmų struktūras, funkcijas, augimą, kilmę, evoliuciją, paplitimą ir klasifikaciją. Moderniosios biologijos pamatus sudaro 5 principai: ląstelės teorija, evoliucija, genų teorija, energija ir homeostazė.
Biologija, kaip atskiras mokslas, atsirado XIX a., mokslininkams atradus, kad visi organizmai turi bendrų bruožų.

Biologijos sritys


Biologija apima platų akademinių sričių spektrą. Jos klasifikuojamos keliais būdais:

Pagal sistemines grupes


Mikrobiologija (apima kelias žemiau minimas sritis)
Virusologija (virusai)
Bakteriologija (bakterijos)
Protozoologija (pirmuonys)
Mikologija (grybai)
Algologija (dumbliai)
Botanika (augalai)
Zoologija (gyvūnai)
Helmintologija (kirmėlės)
Entomologija (vabzdžiai)
Arachnologija (voragyviai)
Malakologija (moliuskai)
Ichtiologija (žuvys)
Herpetologija (ropliai)
Ornitologija) (paukščiai)
Teriologija (žinduoliai)
Fizinė antropologija (žmogus)

Pagal tiriamus biologinius reiškinius


Genetika (paveldėjimas)
Biomechanika (mechaniniai reiškiniai organizmuose)
Individualaus vystymosi biologija (ontogenezė)
Embriologija (embrioninis organizmų vystymasis)
Evoliucinė biologija (biologinė evoliucija)
Ekologija (organizmų sąveikos su aplinka)
Parazitologija (parazitizmas)
Imunologija (imunitetas)
Biokibernetika (valdymas biologinėse sistemose)
Biogeografija (paplitimas pasaulyje)
Neurobiologija (nervinis valdymas)
Morfologija (biologija) (organizmų sandara)
Fiziologija (organizmų vidinės funkcijos)
Paleontologija (išmirusi gyvybė)
Toksikologija (nuodai ir nuodų veikimas)
Sistemų biologija (biologinės sistemos)

Pagal organizacijos lygį


Biochemija (organizmų organinės medžiagos)
Molekulinė biologija (organizmų molekulinės sistemos)
Struktūrinė biologija
Ląstelės biologija (ląstelė)
Genomika (genomas)
Histologija (Audinys (biologija))
Fitocenologija (fitocenozės)

Pagal specifinę aplinką


Hidrobiologija (vandenų gyvybė):
Jūrų biologija (jūra gyvybė);
Pedobiologija (dirvožemis gyvybė);
Astrobiologija, kitaip ksenobiologija (nežemiška gyvybė)

Pagal naudojamus metodus


Bioinformatika
Biometrija arba Biostatistika

Pagal taikomuosius aspektus


Agrobiologija (žemės ūkis biologija)
Medicina (žmogaus sveikata palaikymo biologija)
Veterinarija (gyvūnų sveikata palaikymo biologija)
Biotechnologija (gamyba panaudojant organizmus)

Šaltiniai

Nuorodos


http://www.botanika.lt Botanikos institutas
Kategorija:Biologija
ab:Абиологиа
af:Biologie
als:Biologie
am:ሥነ ሕይወት
an:Biolochía
ar:علم الأحياء
arz:بيولوجيا
ast:Bioloxía
az:Biologiya
ba:Биология
bar:Biologie
bat-smg:Bioluogėjė
be:Біялогія
be-x-old:Біялёгія
bg:Биология
bi:Baeoloji
bjn:Biologi
bn:জীববিজ্ঞান
bo:སྐྱེ་དངོས་རིག་པ།
br:Bevoniezh
bs:Biologija
bug:ᨅᨗᨕᨚᨒᨚᨁᨗ
ca:Biologia
ch:Bioloyia
co:Biologia
crh:Ayatiyat
cs:Biologie
csb:Biologijô
cv:Биологи
cy:Bioleg
da:Biologi
de:Biologie
diq:Biyolociye
dv:ދިރުމާބެހޭ އިލްމު
el:Βιολογία
en:Biology
eo:Biologio
es:Biología
et:Bioloogia
eu:Biologia
ext:Biologia
fa:زیست‌شناسی
fi:Biologia
fiu-vro:Bioloogia
fo:Lívfrøði
fr:Biologie
frp:Biologia
frr:Biologii
fur:Biologjie
fy:Biology
ga:Bitheolaíocht
gd:Bith-eòlas
gl:Bioloxía
gu:જીવવિજ્ઞાન
gv:Bea-oaylleeaght
hak:Sâng-vu̍t-ho̍k
haw:Kālaimeaola
he:ביולוגיה
hi:जीव विज्ञान
hif:Jiu vigyan
hr:Biologija
hsb:Biologija
ht:Biyoloji
hu:Biológia
hy:Կենսաբանություն
ia:Biologia
id:Biologi
ie:Biologie
ilo:Biolohia
io:Biologio
is:Líffræði
it:Biologia
iu:ᐆᒪᔅᓱᓯᖃᕐᑐᓕᕆᓂᖅ
ja:生物学
jbo:mivyske
jv:Biologi
ka:ბიოლოგია
kaa:Biologiya
ki:Bayorojĩ
kk:Биология
kl:Uumassusililerineq
km:ជីវវិទ្យា
kn:ಜೀವಶಾಸ್ತ್ರ
ko:생물학
ku:Biyolojî
kw:Bywonieth
ky:Биология
la:Biologia
lad:Biolojiya
lb:Biologie
lez:Биология
li:Biologie
lmo:Biulugìa
ln:Mambí ma bomɔi
lo:ຊີວະສາດ
lv:Bioloģija
map-bms:Biologi
mg:Biolojia
mhr:Биологий
mk:Биологија
ml:ജീവശാസ്ത്രം
mn:Биологи
mr:जीवशास्त्र
ms:Biologi
mt:Bijoloġija
mwl:Biologie
my:ဇီဝဗေဒ
myv:Биологиясь-эриеньсодамось
nah:Yōlizmatiliztli
nap:Biologgia
nds:Biologie
nds-nl:Biologie
ne:जीवशास्त्र
new:जीवशास्त्र
nl:Biologie
nn:Biologi
no:Biologi
nov:Biologia
nrm:Biologie
nso:Thutaphedi
oc:Biologia
os:Биологи
pa:ਜੀਵ ਵਿਗਿਆਨ
pam:Biologia
pap:Biologia
pfl:Bioloschie
pih:Biiolojii
pl:Biologia
pnb:جیون پڑھت
ps:ژونپوهنه
pt:Biologia
qu:Kawsay yachay
ro:Biologie
roa-rup:Biologhia
ru:Биология
rue:Біолоґія
sa:जीवशास्त्रम्
sah:Биология
sc:Biologia
scn:Bioluggìa
sco:Biology
sh:Biologija
si:ජීව විද්‍යාව
simple:Biology
sk:Biológia
sl:Biologija
sm:Paiolo
sn:Ketaupenyu
so:Bayoloji
sq:Biologjia
sr:Биологија
ss:Ibhayoloji
stq:Biologie
su:Biologi
sv:Biologi
sw:Biolojia
ta:உயிரியல்
te:జీవ శాస్త్రము
tg:Биология
th:ชีววิทยา
ti:ባዮሎጂ
tl:Biyolohiya
tpi:Save long laip
tr:Biyoloji
tt:Биология
ug:بىئولوگىيە
uk:Біологія
ur:حیاتیات
uz:Biologiya
vec:Biołogia
vi:Sinh học
vls:Biologie
vo:Lifav
wa:Biyolodjeye
war:Biyolohiya
xal:Биолог
xh:IBayoloji
yi:ביאלאגיע
zea:Biologie
zh:生物学
zh-classical:生物學
zh-min-nan:Seng-bu̍t-ha̍k
zh-yue:生物學

Biofizika

Biofizika (graikų kalba ''bios'' – gyvybė, gyvenimas; ''physike'', ''physis'' – gamta) yra tarpdisciplininis mokslas, biologija problemoms aiškinti taikantis Fizika bei chemija teoriją ir metodus. Biofizika tiria biologinių procesų, vykstаnčių molekulėse, ląstelėse, biologinėse sistemose, fizinę ir cheminę prigimtį.
Mokslas atsirado XX amžius, tam didelės įtakos turėjo Informatika raida. Biofizikai dirba fiziologijos, biochemijos, medicinos ir molekulinės biologijos srityse.

Biofizikos sritys


Molekulinė biofizika
Membranų biofizika
Elektrofiziologija
Biomechanika
Teorinė biofizika

Nuorodos


http://ausis.gf.vu.lt/pub/biofizika/ D. Kirvelio „Biofizika“
http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/03/03biof.html Biofizika ir jos perspektyvos Lietuvoje
Kategorija:Biofizika
af:Biofisika
ar:فيزياء حيوية
arz:بيوفيزيا
ast:Biofísica
az:Biofizika
bat-smg:Biuopėzėka
be:Біяфізіка
bg:Биофизика
bs:Biofizika
ca:Biofísica
cs:Biofyzika
da:Biofysik
de:Biophysik
el:Βιοφυσική
en:Biophysics
eo:Biofiziko
es:Biofísica
et:Biofüüsika
fa:زیست‌فیزیک
fi:Biofysiikka
fr:Biophysique
gl:Biofísica
he:ביופיזיקה
hu:Biofizika
id:Biofisika
io:Biofiziko
it:Biofisica
ja:生物物理学
kk:Биофизика
kn:ಜೀವಭೌತಶಾಸ್ತ್ರ
ko:생물리학
ku:Biyofizik
ky:Биофизика
lmo:Biufisiga
lv:Biofizika
mk:Биофизика
nl:Biofysica
nn:Biofysikk
oc:Biofisica
pl:Biofizyka
ps:ژونپنځپوهنه
pt:Biofísica
ro:Biofizică
ru:Биофизика
sh:Biofizika
simple:Biophysics
sk:Biofyzika
sl:Biofizika
sq:Biofizika
sr:Биофизика
sv:Biofysik
tr:Biyofizik
tt:Биофизика
uk:Біофізика
ur:حیاتی طبیعیات
vi:Lý sinh học
war:Biyopisika
yi:ביאפיזיק
zh:生物物理学

Baltai


Vaizdas:Baltų gentys 12-as amžius.svg
Baltai - indoeuropiečiai tautos ir etninės grupės, kalbančios ar kalbėjusios Baltų kalbos.
„Baltų“ sąvoką sukūrė vokiečių kalbininkas Ferdinandas Neselmanas 1845 m. ir ją naudojo šalia Baltijos jūros gyvenusioms panašioms etninėms grupėms.
Politiniame kontekste, ypač Vakarų pasaulis, „baltais“ taip pat vadinamos visų trijų postsovietinių Pabaltijo šalių tautos, t. y. lietuviai, latviai ir viena finai grupės kalbų kalbantys estai. Dar viena žodžio ''baltai'' reikšmė yra „Baltijos vokiečiai“ (''Deutsch-Balten'').

Istorija

Baltų susiformavimas


Baltų susiformavimas yra sudėtingas archeologija, antropologija, etnologija, kalbotyra, mitologija, archeogenetika ir kt. mokslinių disciplinų nagrinėjamas probleminis klausimas. Diskusijos dėl baltų kilmės nesiliauja jau porą šimtmečių.
Pasak Marija Gimbutienė ir gausių jos sekėjų, baltų etnosas pradėjo formuotis praėjus kokiam tūkstančiui metų po paskutiniosios vad. Kurganų kultūra nešėjų invazijos (~3000 m. pr. m. e.) į Pietryčių Europą, įvairių „virvelinės keramikos kultūrų“ nešėjams asimiliuojant būsimame baltiškų hidronimas areale gyvenusius neindoeuropiečius. Kad baltiškų hidronimų areale „iki baltų“ gyvenę europidai atstovai kalbėjo kažkokiomis mokslui nežinomomis neindoeuropietiškomis kalbomis, spėja ir dalis kalbininkų, – nors jokių neabejotinų nostratinis kalbinis sluoksnis iki šiol neaptikta nei minėto arealo hidronimikoje, nei hipotetinius ''paleoeuropiečius'' tariamai asimiliavusių baltų kalbose.
Pastaraisiais dešimtmečiais kai kurių Algirdas Girininkas „archeologinės mokyklos“ atstovų pastangomis formuojasi alternatyvi, naujausiais archeologijos duomenimis ir iš dalies paleogeografo Algirdas Seibutis įžvalgomis grindžiama baltų kilmės teorija; anot jos, baltai yra tarp Baltijos ir Uralo kalnų kelis tūkstančius metų plytėjusio protobaltų arealo autochtonai, kurių protėviai į šį arealą atkeliavo (greičiausiai – nuo Karpatai bei Sudetų kalnų) ir jame įsitvirtino ~8000 m. pr. m. e., t. y. pačioje dab. tarpledynmetis pradžioje, chronologiškai sutampančioje su Mezolitinės kultūros Lietuvoje pradžia.
Pasak A. Girininko ir jo sekėjų, baltus laikyti Rytų Pabaltijo autochtonais leidžia šiame regione fiksuojamas europinių analogų neturintis archeologinių kultūrų raidos tęstinumas, kiekvienai naujai poledynmečio kultūrai savaimingai išsirutuliojant iš jos pirmtakės. Naujosios baltų kilmės teorijos šalininkai ypač akcentuoja menką „virvelininkų“ kultūrų įtaką daugelio baltiškų hidronimų arealo etnosų raidai, mat naujausių archeologinių tyrimų duomenys rodo, kad dab. Lietuvoje toji įtaka kiek ženklesnė buvusi tik pajūryje ir Vakarų Lietuvoje. Kaip tik todėl aptariamos teorijos šalininkai mano, kad ~3100 m. pr. m. e. pietrytinėse Baltijos pakrantėse pasirodę ir iki ~III tūkstm. pr. m. e. vidurio tik būsimame vakarų baltų areale įsitvirtinę „virvelininkai“ (neabejotini indoeuropiečiai) Pietryčių Pabaltijyje padėjo pagrindus ne visų, o tik vakarų baltų susiformavimui.
Seniausiais žinomais Rytų Pabaltijo autochtonais baltus verčia laikyti, pasak „A. Girininko mokyklos“ atstovų, ir daugybė finougrai kalbų ūkinės buitinės srities baltizmas,– į finų kalbas jie galėjo patekti tik vykstant medžiotojų bei žvejų protofinų ir sėslių protobaltų metizacijai, o archeologijos duomenys aiškiai rodo, kad Rytų Europos šiaurvakariuose nesėslių Šukinės duobelinės keramikos kultūros nešėjų, t. y. protofinai, ir sėslių vietos gyventojų metizacija intensyviausia buvusi V-III tūkstm. pr. m. e.

Baltiškos archeologinės kultūros


Prieš 12-10 tūkstančių metų Šiaurės Europoje intensyviai tirpstant ledynas, Rytų Pabaltijį apgyvendino IX genetinės grupės Rb1 pogrupio žmonės, kurių palikuonių esama ir tarp dabartinių regiono gyventojų. Į dab. Lietuvos teritoriją tie paleolito bei epipaleolito epochų naujakuriai atvyko iš Vidurio ir Vakarų Europos, t. y. iš archeologinių Svidrų (pagal vietovės netoli Varšuvos pavadinimą) ir Madleno kultūrų arealų. VIII tūkstm. pr. m. e. šių ir kai kurių kt. kultūrų pagrindu dab. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir iš dalies kai kurių gretimų šalių teritorijoje susiformavo mezolitinės Kundos kultūra ir Nemuno mezolitinė kultūra kultūros. VI tūkstm. pr. m. e. viduryje į dab. Lietuvą, o netrukus ir Latviją bei Estiją iš pietų įsismelkus įbrėžtinė keramika gamybos technologijoms, iš minėtų mezolitinių kultūrų išsirutuliojo neolitinės Narvos kultūra ir Nemuno neolitinė kultūra kultūros, kurių raidai vėliau (IV-III tūkstm. pr. m. e.) šiek tiek įtakos darė Rutulinių amforų kultūra, Virvelinės keramikos kultūra ir kitų dab. Lietuvą iš vakarų pasiekdavusių europinių kultūrų infiltracija.
Maždaug 1600 m. pr. m. e. (bronzos amžiuje) daugiausia būsimos Prūsos teritorijoje susiformavo Vakarų baltų pilkapių kultūra (I-IV a. kelios jos atmainos, archeologų siejamos su kuršių, žemgaliai, vad. (vakarinių) „žemaičių“ ir sėliai protėviais, apėmė ir dab. Vakarų Lietuvos bei Vakarų Latvijos teritoriją), o ryčiau esančiuose plotuose iki istorinių laikų gyvavo įvairios rytų baltų archeologinės kultūros. Pastarosioms archeologai priskiria XIII a. pr. m. e. susiformavusią Brūkšniuotosios keramikos kultūra, vienalaikę Dniepro-Dauguvos kultūra, II tūkstm. pr. m. e. I pusėje daugiausia Volga ir Oka aukštupių baseinuose gyvavusią Fatjanovo kultūra, VIII a. pr. m. e. Volgos ir Okos tarpupio vakarinėje dalyje susiformavusią Djakovo kultūra, II-I tūkstm. pr. m. e. Volgos vidupio baseiną aprėpusią Balanovo kultūra, nuo VIII a. pr. m. e. Pripetė (upė) baseine ir Kijevo srityje gyvavusią Milogrado kultūra, VIII a. pr. m. e. Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo pietvakarių dalyje susiformavusią Jotvingiai, II tūkstm. pr. m. e. II pusėje Seimo ir Desna žemupio bei vidupio upyne išplitusią Sosnicos kultūra ir VIII a. pr. m. e. ją pakeitusią Juchnovo kultūra. „Hibridinėmis“, arba ateivių vakarų baltų ir jų palikuonių II a. pr. m. e. – V a. rytų baltų kraštuose sukurtomis archeologinėmis kultūromis daugumos archeologų laikomos „galindiškos“ Zarubincų kultūra, Počepo kultūra ir Kijevo kultūra kultūros, rytinių galindų palikta Moščinų kultūra, Kijevo kultūros pagrindu susiformavusios Koločino kultūra ir Penkovkos kultūra kultūros (pirmoji šių kultūrų skirtina neabejotinai baltiškai radimičiai protėvių genčiai, o antroji – tikėtinai baltiškam uličiai protėvių etnosui, arba vad. antai), vad. ''rytinių latgalių'' (= nalšia?) protėviams skirtina Tušemlios kultūra, taip pat rusėnai metraščiuose minimų dregovičiai palikta Bancerovo kultūra.
Geležies amžiaus pradžioje Europoje prasidėjus intensyviems migraciniams procesams ir tarpgentiniams karams, tolygi baltiškų archeologinių kultūrų raida kuriam laikui nutrūko. II-III a. Vyslos žemupio Gotai ėmus veržtis į pietus bei pietryčius, Kernavėje ir kitose Lietuvos vietose atsiranda prūsams būdingų Pilkapiai, o į pietus nuo rytinių baltų arealo III a. susiformuoja greičiausiai užkariautojų gotų konsoliduoto „alanai-sarmatai“ etnoso palikta Černiachovo kultūra; IV a. II pusėje šios kultūros nešėjus sutriuškinus ir privertus trauktis į šiaurę iš rytų atklydusiems tiurkakalbiams hunai, apie IV ir V a. sandūrą dab. Šiaurės Vakarų Ukrainoje greičiausiai dėl iranėnai ateivių ir vietos baltų (Milogrado ir Zarubincų kultūrų nešėjų) metizacijos susiformuoja Prahos kultūra. Vėliau kitų tiurkakalbių – Avarai gentims užplūdus Pietryčių ir Vidurio Europą, o VII a. jų atšakai chazarai pavergus (jau neabejotinai) slaviškos Prahos kultūros nešėjų rytinius kaimynus Antai (pastarieji siejami su Penkovkos kultūra ir paprastai laikomi slavais, nors archeologijos duomenys rodo Penkovkos kultūrą buvus kur kas artimesnę baltiškoms archeologinėms kultūroms), iš protoslaviškos (?) Prahos kultūros rytinio varianto išsirutuliojusios Luka Raikoveckaja kultūros nešėjai greitai išplito į rytus bei šiaurės rytus ir VIII-X a. įsivyravo didesnėje buv. rytų baltų arealo dalyje. chazarai nusiaubtose Seimas (upė) ir Desna žemėse VII ir VIII a. sandūroje išplitę slavai iki XII a. pab. asimiliavo ir kone visus kitus Dniepro baltai, kartu perimdami daugelį baltų kultūros bruožų; prūsų, skalvių, kuršių, žemgalių, sėlių bei ''rytinių latgalių'' etnosų natūralią raidą XIII a. nutraukė Vokiečių ordinas ekspansija, o jotvingių tautą iki XVII(?) a. asimiliavo lenkai, lietuviai ir rusėnai.

Ankstyviausi rašytiniai baltų paminėjimai


Ankstyviausiu rašytiniu baltų paminėjimu paprastai laikomas Tacitas veikale „Germanija“ pateiktas vad. aisčiai aprašymas; vis dėlto pastaruoju metu vis daugiau tyrinėtojų linksta daryti išvadą, kad seniausios rašytinės žinios apie baltus siekia dar V a. pr. m. e., kuomet Herodotas aprašė jo laikais į šiaurę nuo skitai gyvenusias ''budinai'' ir ''neurai'' gentis; sprendžiant iš viso Herodoto pasakojimo apie skitus ir jų kaimynus „geografinio konteksto“, tos dvi gentys greičiausiai laikytinos baltiškais Brūkšniuotosios keramikos ir Milogrado kultūrų nešėjų etnosais.
Vėliau baltai įvairiais vardais aprašomi ostrogotų istoriko Kasiodoras (523 m.), gotų istoriko Jordanas (istorikas), anglosaksų keliautojo Vulfstanas, šiaurės Vokietijos kronikininko arkivyskupo Adomas Brėmenietis.

Baltų genetinis ir antropologinis tipas


Archeogenetika duomenimis, dauguma po paskutiniojo ledynmečio prie Baltijos įsikūrusių medžiotojų ir žvejų priklausė IX genetiniam (M173/M204 mutacijos) žmonių tipui, visoje Europoje išplitusiam dar prieš paskutiniojo apledėjimo pradžią. Pabaltijo viduriniojo neolito pradžioje (~4300 m. pr. m. e.) Uralo kalnai prasidėjęs staigus klimato atšalimas privertė ten gyvenusius VIII genetinės grupės atstovus finougrus patraukti į pietvakarius – į šiltesnius Šiaurės Rytų Europos kraštus (tai matyti ir iš prabaltiškų (?) archeologinių kultūrų kaimynystėje bei „pramaišiui“ su jomis egzistavusios protofiniškos Šukinės duobelinės keramikos kultūros (V-II tūkstm. pr. m. e.) plitimo dinamikos); šių dienų Lietuvoje „finougrišką“ genetinę komponentę atitinka genetinė haplogrupė N3.
Dauguma lietuvių moterų priklauso itin archajiškoms, su paleolitinėmis Madleno ir Svidrų kultūromis siejamoms „protoeuropidinėms“ Europos haplogrupėms H, U, V ir I, ir tik visai nedidelė jų dalis yra iš Artimųjų Rytų kilusių T ir J genetinių grupių atstovės.
Antropologiniu požiūriu dab. baltai yra gana tipiški Vidurio Europos europidai; kita vertus, ankstyvojoje lietuvių ir latvių (ypač rytinių lietuvių ir rytinių latvių) etnogenezėje labai svarbus vaidmuo teko ir protoeuropidinei komponentei.

Dabartinės baltų tautos


Šiuo metu pasaulyje gyvuoja tik dvi baltų tautos – lietuviai ir latviai. Kitos baltų tautos ir gentys iki XIX a. buvo asimiliuotos lietuvių, latvių, vokiečių ir įvairių rytų bei vakarų slavų etnosų. Į lietuvių tautybę įsiliejo Lietuviai (rytiniai senlietuviai), sėliai, jotvingiai, žemgaliai, Žemaičiai (baltų gentis), kuršiai, prūsai gentys. Latvių tautybės susidarymą lėmė latgaliai, žiemgaliai, sėliai, kuršiai ir finougrai lyviai genčių konsolidacija.

Baltų gentys:


Rytų baltai
Latgaliai
Sėliai
Žiemgaliai
Žemaičiai (baltų gentis) / pražemaičiai
Lietuviai (rytiniai senlietuviai)
Nalšėnai
Deltuva (baltų žemė)
Lietuva (baltų žemė)
Rytų galindai
Dniepro baltai
Vakarų baltai
Kuršiai
Prūsai
Skalviai
Nadruviai
Sembai
Notangai
Varmiai
Bartai
Galindai
Pagudėnai
Pamedėnai
Jotvingiai
Sūduviai
Deinuviai
Jotvingiai
Poleksėnai
Pomeranijos baltai

Baltų kultūra


Lietuvos priešistorė
Prabaltai
Baltų kalbos
Baltų mitologija
Baltų religija

Nuorodos


http://www.musicalia.lt/meli/index1.php?id=9 Tautos kilmė
http://www.lad.if.vu.lt/gelezies_amzius.htm Geležies amžius. Baltų gentys V-XIII a.
http://www.baltai.lt/ baltai.lt
http://alkas.lt/apie/ alkas.lt
http://images40.fotki.com/v776/fileHok5/c10bb/3/1272673/9041042/baltai2.jpg Baltų gentys žemėlapyje
http://images54.fotki.com/v551/photos/3/1272673/9041042/_0860737739-vi.jpg Baltų gentys kaimynų apsuptyje
Kategorija:Baltai
bat-smg:Baltā
be:Балты
be-x-old:Балты
bg:Балти
ca:Bàltics
da:Balter
de:Balten
en:Balts
es:Pueblos bálticos
et:Baltlased
fi:Baltit
fr:Baltes
gl:Pobos bálticos
hr:Baltički narodi
hu:Balti népek
it:Balti (popolo)
ja:バルト人
ko:발트족
li:Balte (volk)
lv:Balti
ms:Puak Balt
nl:Balten
nn:Baltarar
no:Baltere
pl:Bałtowie
pt:Bálticos
ru:Балты
sl:Balti
sv:Balter
uk:Балти
zh:波羅的人

Baltų mitologija


Čia pateikiama senovės baltai Lietuvių mitologija vaizdinių sistema. Visiems baltams bendros mitologijos neišliko, ji tik iš dalies rekonstruojama pagal atskiras mitologines sistemas:
Prūsų mitologija
Lietuvių mitologija
Latvių mitologija

Šaltiniai


Seniausios žinios apie baltų mitologiją yra iš akmens amžiaus – archeologai prie Baltijos yra aptikę apeiginę lazdą su pavaizduota briedės galva, prie Biržulio ežero – šamano apgalvį iš žvėrių dantų, amuletas prie Kretuono ežero. Rašytinių duomenų apie laidojimo apeigas, yra iš I amžius pabaigos. Tacitas, aprašydamas aisčiai (juos dauguma tyrinėtojų laiko baltų tauta), sako, kad jie garbina dievų motiną ir kaip skiriamąjį ženklą nešioja šerno atvaizdą.
Žinių apie baltų mitologiją pateikė įvairių tautų keliautojai, misionieriai, geografai: Vulfstanas (IX amžius), Adomas Brėmenietis (XI amžius), al Idrisijus (XII amžius amžius), popiežius Inocentas III (XII amžius). Jų yra XII amžius-XIII amžius amžiaus istoriniuose dokumentuose: teutonų ordinas sutartyse su prūsais, Eiliuotoji Livonijos kronika, Henriko Latvio Livonijos kronikoje, lenkų metraščiuose, Rusijos ir Lietuvos metraščiuose. Vėlesni šaltiniai: Petro Duisburgo (XIV amžius), J. Dlugošo (XV amžius), S. Grunau, Martynas Mažvydas, M. Daukšos, J. Bretkūno, M. Strijkovskio, J. Lasickio (visi XVI amžius), M. Pretorijaus (XVII amžius), G. F. Stenderio (XVIII amžius) raštai. Duomenų apie baltų mitologiją yra lietuvių ir latvių tautosakoje, tautodailėje, baltų kalbose.

Bendri bruožai


Svarbiausi baltų mitologijos bruožai išryškėja per pagrindines semantika priešpriešas, kurias sudaro erdvės, laiko, socialiniai, vertinamieji pasaulio požymiai, palankūs ir nepalankūs žmogui. Pagal mitologijos personažų funkcijas, jų individualizacijos laipsnį ir svarbą žmogui skiriami keli baltų mitologijos lygmenys:
I lygmuo – jam priklauso aukščiausieji dievai, įeinantys į visiems baltams bendrą panteonas ir mitinius siužetus. Vyriausias yra praamžius, gyvenantis danguje. Prūsų panteone jis vadinamas praamžius. Po jo eina griausmavaldis Perkūnas. Jis pavaldus Dievui, nuo jo priklausantis, bet kartais yra senesnis už jį (latvių ''Vecais Tēvs'' – Senasis Tėvas). Dievas turi vaikų, sūnų (liet. Dievo sūneliai, , greta Perkūno sūnūs – ''Pērkona dēli''). Su jais susiję archajiški vaizdiniai, kilę iš indoeuropiečių dieviškųjų dvynių kulto. Latvių liaudies dainose išliko motyvų, siejančių Dievo vaikus su kitų tautų dievinamais dvyniais – graikų mitologija Dioskūrais, indų mitologija Ašvinas. Dievo sūnūs įsimyli Dievo dukterį (liet. Saulės duktė, ). Dievo sūnūs įkūnija vaisingumas, siejami su žemdirbystės kultu. Agrarinė dvynių mito simbolika paaiškinama dvigubos varpos – dvigubo vaisiaus – ritualine svarba (liet. dvilypis, kemerys, – žodis, kilęs iš seno indoeuropietiško dieviškųjų dvynių pavadinimo).
Kaip aktyviausias, rūsčiausias ir galingiausias mitinis personažas veikia griausmo ir žaibo dievas Perkūnas, įkūnijantis karinę ir netiesiogiai ūkinę (susijusią su vaisingumu) funkciją. Jam priešingas yra Velnias, kurio kultas turi ryšio su galvijais žymių. Tai senos indoeuropietiškos tradicijos tąsa – pomirtinis pasaulis įsivaizduojamas kaip ganykla. Velnias susijęs su apatiniu pasauliu, mirtimi ir drauge su vaisingumu. Perkūnas persekioja savo priešininką, gyvenantį žemėje. Kartais tautosakoje pasakojama Perkūno rūstybės priežastis – Velnio ryšys su griausmavaldžio žmona, jos ir žmonių galvijų pagrobimas. Perkūnas turi padėjėją Mitinis Kalvis.
Kitas archajiškas mitas, kurio fragmentų išliko lietuvių ir latvių tautosakoje – Saulė (mitologija) ir Mėnulis (mitologija) dangiškos vestuvės. Lietuvių liaudies dainoje „Mėnulio svotba“ Perkūnas perkerta Mėnulį kardu (mėnulio dilimo paaiškinimas) už tai, kad šis, pamilęs Aušrinė, sulaužė ištikimybę Saulei. Kitame, tautosakoje išlikusiame, mite Aušrinė (rytmečio žvaigždė, ) yra Perkūno žmona, kurią jis už neištikimybę nutrenkia į žemę ir ji pavirsta chtonine deive. Latvių ryto žvaigždė Auseklis, Saulė, Mėnulis ir Žvaigždės () sudaro dangiškąją šeimyną.
Individualiausia I lygmenyje atrodo prūsų mitologija. Jų panteonas labiausiai sutvarkytas, jo personažai (vien tik vyriški) diferencijuoti ne tik pagal funkcijas, bet ir pagal išorę. Šiam lygmeniui priklauso 10 dievų: Dievas ir Perkūnas, Patrimpas (upių ir šaltinių dievas), Autrimpas (jūros dievas), Pikuolis (požemio dievas), Pergubrė (pavasario, augalijos dievas), Puškaitis (žemės, šeivamedžio personifikacija), Aušlavis (išlikimo, gyvybės dievas), Pilnytis (turtų nešėjas). Vėliau šis prūsų panteonas pakito: Dievas gavo epitetą Ukapirmas, kuris vėliau virto jo vardu, Trimpas pasidalijo į patrimpas ir Autrimpą, Patulas gavo Pikulo vardą, o Pikulas susidvejino i Pikulą ir Poklių, panteone atsirado naujas dievas Saulė (mitologija), susijęs su saule ir jos šviesa. „Tvarka“ pagrįsta tuo, kad yra mažai šaltinių – mažiau šaltinių mažiau prieštarauja vienas kitai.
Žinių apie lietuvių mitologijos I lygmenį maža, jos padeda rekonstruoti tik dalį sistemos. Voluinės metraštyje minimas Nonadievis, kitaip Andajas – aukščiausiasis dievas, pagal kitą interpretaciją – namų dievas; Perkūnas griaudėtojas; Teliavelis – dieviškasis kalvis, Perkūno padėjėjas. Kitų XIII a. šaltiniuose minimų dievybių vieta ir funkcija nėra pakankamai aiškios – kalės pavidalo deivės Žvorūnės, miško šeimininkės Medeina. Iš XVI a. (pradedant M. Mažvydu) ir vėlesnių duomenų žinoma: žemės deivė Žemyna, jos brolis Žemėpatis, laimės deivė Laima, vėjo dievas Bangpūtys. Dar mažiau duomenų yra apie latvių I lygmens panteoną, bet ir čia nekelia abejonių poros – Dievo ir Perkūno – buvimas ir jų priešprieša. Galimas dalykas, kad Žemyna () kadaise įėjo į pagrindinio mito siužetą.
II lygmuo – sudaro dievybės, susijusios su ūkio darbų ciklais, su žmonių tikslais, priderintais prie sezoninių apeigų. Jam, matyt, priklausė didelė dalis Strijkovskio, Lasickio ir Pretorijaus minimų lietuvių dievybių, tik jų vardai užrašyti netiksliai, dažnai klaidingai, funkcijos nusakomos nepatikimai, daugelis jų tėra dvasios.
III lygmuo – galėjo apimti mitinius personažus, atliekančius abstrakčiausias funkcijas, pvz., Laimė (Dalia) – dalia, Giltinė – mirtis arba personažus, žinomus pirmiausia iš tautosakos: Saulė, Mėnulis, Aušrinė, Dangaus Kalvis, Žvaigždės ir kt., taip pat personažus, įeinančius į Saulės šeimą, ir pan.
IV lygmuo – personažai daugiausia yra mitologizuotos istorinės tradicijos pradininkai. Tai Videvutis ir Prutenis, Šventaragis, Krivis, Lizdeika.
V lygmuo – apima pasakų personažus ir dvasias – miško, vandens, laukų ir kt. vietų šeimininkus. Tai Lauksargis, Medeina, Gabija (personifikuota ugnis), Vėjopatis.
VI lygmuo – jam priklauso neindividualizuotos ir dažnai neantropomorfizuotos dvasios, sudarančios ištisas klases. Tai prūsų barzdukai, lietuvių Kaukas, Laumė, ragana, vilktakiai, milžinai, latvių dvasios motinos – vandens (''Ūdens māte''), jūros (''Jūras māte''), Miško Motė (''Meža māte'', yra ir Miško tėvas – ''Meža tēvs'') ir kt. Čia reiktų priskirti ir mitologizuotus meškos, vilko, Žaltys (mitologija) vaizdinius.
VII lygmuo – apima mitologizuotos hipostazės žmogų – kaip turintį sielą, dvasią ir kaip ritualo dalyvį. Šiam lygmeniui priklauso įvairių kategorijų žyniai, vaidilos – visa, kas susiję su ritualu, šventėmis – įvairūs ritualiniai simboliai ir daiktai, šventos vietos, šventyklos.
Baltų krikštas tik prislopino baltų mitologijos galią, ji dar ilgai reiškėsi tautosakoje, magijoje, buityje, didelę įtaką darė XIX ir XX a. pradžios lietuvių ir latvių kultūrai.

Nuorodos


Baltų religija
Baltų dievai
Lietuvių mitologija
Latvių mitologija
Prūsų mitologija
Kategorija:Baltų mitologija
de:Baltische Mythologie
en:Baltic mythology
fi:Balttilainen muinaisusko
li:Baltische Mythologie
pl:Mitologia bałtyjska
ru:Балтийская мифология
simple:Baltic paganism
sl:Baltska mitologija

Baltų religija


Vaizdas:Baltic Cross.JPG
Baltų religija vadinama Baltai tautų ikikrikščioniškų tikėjimų ir kultų visuma. Apie ankstyvą jos formavimosi raidą galima spręsti tik iš archeologinių radinių, o apie vėlesnę raidą – dar ir iš Folkloras bei rašytinių šaltinių – metraščių, kronikų.

Rekonstrukcijos galimybės


Nėra žinoma, ar egzistavo kadaise vientisa baltų religijos dogmatinė sistema. Todėl galima rekonstruoti atskirus aspektus, bet ne religiją kaip sistemą. Tenka priminti, kad animizmas, totemizmas ir t. t. yra modeliai, aprašantys kai kurias savybes, bet retai randami grynu pavadalu.
Griežtų ribų tarp baltų religijos ir baltų mitologija nėra.

Archeologiniai duomenys

Neolitas


Kaip liudija Archeologija iškasenos, pirmieji gyventojai toje teritorijoje, kurioje susiformavo baltų tautos, įsikūrė Paleolitinės kultūros Lietuvoje, X tūkstantmečio pr. m. e. II pusėje negrįžtamai pasitraukus ledynams, atšilus klimatui ir išplitus miškams. Radinių, kurie bylotų apie kokias nors to meto pirmykščio tikėjimo apraiškas, nerasta. Tačiau kai kurie Neolitinės kultūros Lietuvoje jau rodo buvus fetišistines, totemistines pasaulėjautos užuomazgas. Paminėtinos lazdos su rankenomis, vaizduojančiomis briedžių galvas. Jos, matyt, buvo naudojamos medžioklinės magijos apeigose. Rasti samčiai su vandens paukščių galvutėmis gali būti sietini su vandens kulto pradmenimis. Įvairūs amuletas, vaizduojantys gyvates, rodo gyvačių kulto buvimą.

Virvelinės keramikos kultūra


Manoma, kad III t - mečio pr. m. e. pab. dabartinę baltų teritoriją pasiekė nauja klajoklių, vad. virvelinės keramikos kultūros atstovų, gentis, kuriai susimaišius su vietos gyventojais, susidarė baltų gentys. Vėlyvojo neolito (II t - metis pr. m. e.) radiniai rodo, kad tuo metu jau buvo susiformavęs gamtos jėgų kultas, išreiškiantis abstrakčias vegetatyvines idėjas. Gyvatės siejimas su gyvybingumu rodo palyginti nemenką abstraktaus mąstymo laipsnį. Animistinio tikėjimo formos galėjo atsirasti vėliau, žymiai pakitus pirmykščiams šeimyniniams santykiams. Apie tikėjimą pomirtiniu gyvenimu galima spręsti iš laidojimo papročių, būtent, iš kapuose randamų įkapių. Laidoti užkasant į žemę pradėta neolite, o neolito pab. kapuose randama ir įkapių (daugiausia akmeninių kovos kirvukų). Tačiau labiau nusistovėję baltų laidojimo papročiai pastebimi tik žalvario a. (II-I t - metyje pr. m. e.), o paprotys dėti įkapes visuotinai įsigali nuo II m. e. a.

Mirusiųjų deginimas


Vėliau (VIII m. e. a.) įsigali paprotys laidoti mirusius sudegintus kartu su įkapėmis. Apie šio papročio įvedimą išlikęs XIII amžius Ipatijaus metraštis užrašytas Sovijus mitas dažnai laikomas pačius anksčiausius Lietuvos istorinius įvykius aprašančiu tekstu.

Bendra apžvalga


Būdingiausias jos bruožas – kosmiškumas, žmogaus neskyrimas nuo gamtos. Dievybė buvo įžiūrima visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklausė žmogaus, augmenijos, gyvūnijos ir viso pasaulio gyvybės jėga. Baltų pasaulėjautoje matyti tarsi du poliai: vyriškasis – dangus, jo reiškiniai (šviesa, ugnis, garsas), dangaus kūnai (Saulė, Mėnulis, žvaigždės) ir moteriškasis – Žemė, jos augalai, miškai, laukai, kalvos, akmenys, vanduo. Šių polių sąveika stimuliavo gyvybę, ugdė ją, lėmė pagrindines baltų religijos ritualo ir mitologijos formas.
Ilgainiui gamtos kultai įgyja antropomorfiškų dievybių prasmę. Vyriškajai dangaus dievybei ryškiausiai (bent jau vėlyvuose šaltiniuose) atstovauja personifikuota būtybė – Perkūnas (prūsų – Percunis, latvių – Pērkons, tarti perkuons), atliekantis apvaisintojo ir kovotojo už gėrį funkcijas. Personifikuota Žemės dievybė buvo Žemyna (latvių – Zemes Māte), miškų – Medeina (latvių – Meža Māte), laukus sauganti dievybė arba dvasia – Lauksargis, Laukpatis (latvių – Lauku Māte), žemę ir namus serginti būtybė – Žemėpatis, Dimstipatis (latvių – Mājas Kungs). Mirties ir blogio (karo) jėgas valdė Velnias, dar žinomas Pikulas vardu (latvių – Pikuls, prūsų – Pickuls). Lietuviams ir latviams žinoma personifikuota likimo deivė Laimė, Laima (latvių dar Dēkla, Kārta, Māra), kuri budi gimstant žmogui ir verpia (audžia) jo likimą kaip sen. graikų Moiros, germanų Nornos. Net kiekviena ūkinės veiklos sritis baltų religijoje turėjo savo globėją dievybę: kalvystė – Teliavelis (pagal A. J. Greimo tyrimus gali būti tapatinamas su Velniu), bitininkystė – Bubilas, gyvulininkystė – Ganyklį, kanapių ir linų auginimas – Vaižgantas, žvejyba – Gardaitį, alaus gamyba – Ragutį. Su žemdirbystės raida susiję tokie baltų demonai, kaip Kaukas, Aitvaras, Barstukas (latvių – Pūķis). Labai paplitęs baltiškosios fėjos, burtininkės, raganos įvaizdis – Laumė (latvių – Lauma).
Nebūties supratimo baltų religijoje lyg nėra. Buvo tikima, kad, žmogui mirus, jo siela (vėlė) kvapo, garo, paukščio, peteliškės, šliužo ar kt. pavidalu pereina į kitą gyvą kūną ir išlaiko individualiąsias mirusiojo savybes. Kaip liudija kai kurie rašytiniai šaltiniai ir folkloras, lietuviai tikėję, jog mirusiųjų vėlės po mirties keliauja į aukštą kalną arba lygumas ar dausas ir gyvena tokį patį gyvenimą, kaip ir žemėje. Yra daug liudijimų, rodančių lietuvius tikėjus, kad vėlės pereinančios gyventi į medžius.
Kartu su antropomorfinių dievybių atsiradimu formavosi jų garbinimo apeigos, dvasininkų luomas. Pvz., lietuvių dievų garbinimo vietos vadinamos ramovėmis, rambynais, alkomis, gojais ir kt. vardais. Tai daugiausia tylios, jaukios miškų aikštelės su ąžuolu ir priešais jį įrengtu aukuru arba kuo nors išsiskiriančios kalvos. Pagrindinė visu baltų genčių Šventovė buvo Ramuva, kurią mini Petras Dusburgietis Prūsijos žemės kronika. Apeigas joje atlikdavo vyriausiasis žynys, vadinamas Krivis. Autentiškų sen. šaltinių, liudijančių, kad ir kiti žyniai buvo vadinami kriviais arba vaidilomis, nėra.
Iš švenčių plačiausiai paplitusi Rasos, arba Kupolės (latvių – Lyguo, tarti 'lyguo') šventė, vėliau dėl krikščionybės įtakos gavusi Joninės vardą. Ji buvo švenčiama birželio 22 d. Ankstyvą pavasarį (balandžio 1 d.) buvo švenčiama Pavasario šventė (dar vadinama Sutinkais), sužydėjus alyvoms – Pušaičio šventė žemės vaisingumo dievybės garbei. Baltų tautoms sukrikščionėjus, kai kurie baltų religijos elementai išliko kaip liaudies tradicijos, papročiai, kurie iš dalies modifikavo ir krikščioniškąsias šventes.

Literatūra


Norbertas Vėlius (sud.), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai I-IV, Vilnius 1996-2005. ISBN 5-420-01579-X
Nikolai Mikhailov, Baltische und slawische Mythologie, Madrid 1998. ISBN 84-87863-63-9
Haralds Biezais, Baltische Religion. In: Germanische und baltische Religion. Stuttgart 1975.
Kategorija:Baltų religija
bat-smg:Senuovės baltu viera
it:Religione baltica

Baltų kalbos


Baltų kalbos, kaip ir germanai, slavai, romanų kalbos, sudaro atskirą Indoeuropiečių kalbos. Baltai kalbų grupė iš kitų išsiskiria savo archajiškumu ir todėl yra tyrinėjama daugelyje pasaulio mokslo centrų. Ją sudaro gyvosios Lietuvių kalba, Latvių kalba kalbos ir mirusi kalba – Prūsų kalba, jotvingių kalba, kuršių kalba, žiemgalių kalba, sėlių kalba. Lietuvių ir latvių kalbomis dabar šneka apie 4.7 mln. žmonių (daugiausia Lietuva ir Latvija teritorijose). Visos kitos baltų kalbos, išskyrus prūsai, nepaliko jokių rašto paminklų, todėl apie jas ir apie jomis kalbėjusių žmonių skaičių mažai žinoma.

Termino kilmė ir baltų gentys

Istorinės žinios


Baltai terminą pirmąkart pavartojo Vokietija kalbininkas Georg Nesselmann knygoje ''Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert'' (Berlin, 1845). Terminologija padarytas iš Baltijos jūra vardo, kuris gali būti susijęs su šaknimi ''balt-'', nors dėl Baltijos vardo kilmės yra keletas Hipotezė, iš jų tik viena sieja šį vardą su minėta baltiška šaknimi.
Iki tol buvo vartojami terminai ''lietuvių kalbos'', ''latvių kalbos'' ir pan. Kalbotyra Kazimieras Jaunius ir Kazimieras Būga, remdamiesi I amžius senovės Roma istoriko Publijus Kornelijus Tacitas veikale ''„Germania“'' minimu ''Aestiorum gentes'', taip pat ir vėlesnių istorikų šaltiniais, baltus vadino aisčiais. Remiantis senaisiais istoriniais šaltiniais, šiuo pavadinimu, kaip spėjama, buvo vadinama viena iš prūsų genčių. Todėl jis nėra itin plačiai vartojamas.

Senovės baltų etnosai


Įvairūs baltų etninė grupė nuo pat jų susiformavimo gyveno Europos indoeuropiečiai arealo šiaurės rytuose, – į šiaurę bei šiaurės rytus nuo baltų kraštų jau Akmens amžius plytėjo finai genčių žemės. Vandenvardis studijos ir Archeologija duomenys rodo, kad sen. baltų arealas nuo II tūkst. pr. m. e. vakaruose siekė Oderis ir driekėsi iki Volga ir Oka aukštupių rytuose, savo centrinėje dalyje apimdamas Nemunas baseiną, Dauguva aukštupio bei vidurupio sritis ir Dniepras aukštupio bei vidurupio Upynas, o pietuose – visą Pripetė (upė) baseiną ir nemažą dab. Vakarų Ukraina dalį. VIII a. pr. m. e. ir VI a. pr. m. e.-V a. pr. m. e. baltų arealas dėl baltų migracijų ir kt. priežasčių dar išsiplėtė šiaurės rytų bei pietvakarių kryptimis, apimdamas ankstesniais laikais dab. Šiaurės Vakarų Rusijoje (Volgos ir Okos tarpupio vakarinėje dalyje) gyvenusių finai, taip pat rytinių keltai žemes.
VII a.-VIII a. sandūroje Desna ir Okos baseinuose gyvenusių vad. Dniepro baltai, o vėliau – ir kitų, toliau į vakarus gyvenusių baltų žemes pradėjo kolonizacija rytų slavai. Baigiantis šiai kolonizacijai (apie XII a. vidurį), pagrindinis baltų arealas apėmė šių dienų Lietuvą, Latviją, Šiaurės Vakarų Baltarusija, Lenkijos Palenkės vaivadija vaivadiją ir buv. Prūsija; kita vertus, kone visoje lingvistiškai suslavėjusioje sen. baltų arealo dalyje bent jau XIII a.-XIV a. dar gyvavo daugybė įvairaus dydžio baltiškų „salų“, o ankstesnio baltų arealo ryčiausioje dalyje baltiškai kalbėta, matyt, iki pat Naujieji laikai pradžios: nors rusėniškoje Nestoro kronikoje Protva baseine gyvenusi baltiška rytų galindai gentis minima aprašant tik XI a.-XIII a. įvykius, rusų archeologas V. Sedovas (''Валентин Васильевич Седов'') teigia, kad rusai Protvos baseino miškus kolonizavo ir galindų genties likučius asimiliavo tik XV a.-XVI a.
Ilgiausiai išlikusias baltų (lietuvių) salas liudija ir katalikiškų bažnyčių, statytų po Lietuvos krikštas (1387), arealas rytuose, nes jos buvo statomos tik lietuviams (rytų slavai krikštijosi 988 m. ir jų poreikiams buvo statomos cerkvės).
Baltų slavėjimas rytuose nesibaigęs ir mūsų dienomis: ir vakarų Baltarusijoje, ir vakarų Rusijoje tebėra lietuviškai ar latgališkai kalbančių kaimų.

Bendrumai su germanų ir slavų kalbomis


Baltų, slavų ir germanų kalbos turi bendrybių, kurių nėra kitose ide. kalbose. Tai verčia manyti, jog dalantis Indoeuropiečių prokalbė (5-4 tūkstantmetis pr. m. e.), iš pradžių susidarė zoninės prokalbės. Viena iš tokių galėjo būti Vidurio Europoje atsidūrusi germanų – baltų – slavų (gal dar ir trakų) prokalbė, arba tarmių grupė. Jos bendrą arealą bando nusakyti virvelinės keramikos kultūra teritorija, apėmusi Dauguvos, Vyslos, Elbės baseinus, Dnepro aukštupį, siekusi Reinas. Vadinasi, arealas apėmė dabartinius Nyderlandus, Daniją, Pietų Švediją, dalį Vokietijos, Lenkiją, Baltijos šalis, Vakarų Rusiją.
Iš tik baltų ir germanų bendrybių minėtinas bendras skaitvardis 11-19 darybos modelis (vienas lieka po dešimties…); esama bendrų tik su germanais žodžių šaknų (per 60), pvz., ir senovės islandų ''djafr'' „drąsus“, ir gotų ''greipan'' ir kt.<br /> Iš baltų – slavų – germanų bendrumų visada minimas daugiskaitos naudininke esantis ''-m-'' (kitose ide. kalbose ''-b(h)-''), pvz., : : gotų ''wulfam''. Bendras yra skaitvardis 1000, taip pat apie 70 bendrų žodžių, pvz., : : sen. , : : gotų ''valdan'' ir kt.<br /> Kalbų epochoje radosi skolinių iš germanų kalbų: ''gatvė, budelis, pinigas, kunigas, kalkė, yla'' ir kt. Ypač daug germanizmų pateko į latvių kalbą.
Vaizdas:Balto-Slavic theories.jpg
Baltų kalboms artimiausios yra slavų kalbos (priskaičiuojama per 300 bendrų baltams ir slavams žodžių, kurių atitikmenų nėra kitose ide. kalbose, taip pat randama nemaža morfologijos, sintaksės bendrybių). Todėl kai kurie lingvistai mano, kad baltai ir slavai kadaise sudarę vieną Baltų-slavų kalbos, vėliau suskilusią į dvi atskiras atšakas (A. Šleicheris). Tačiau kiti tokiai nuomonei nepritaria ir tvirtina, kad baltų ir slavų kalbos išriedėjusios iš labai artimų prokalbės tarmių (A. Mejė), o daugelis toms kalboms būdingų bendrybių esą arba paveldėtos iš ide. prokalbės, arba atsiradusios vėliau dėl artimų baltų ir slavų kalbų kontaktų (J. Rozvadovskis, J. Endzelynas).
Dar viena hipotezė teigia, kad slavų kalbos kilo iš periferinių baltų dialektų (Vladimiras Toporovas, V. Ivanovas). Šiai hipotezei paremti pasitelktos bendrybės, būdingos tik slavams ir vakarų baltams, pvz., pr. ''nuson'' : , (, ), pr. ''twais emmens'' : (, ), pr. ''genno'' : , (, ), pr. ''golimban'' : (, ), pr. ''dat'' : , (, duot) ir kt.
Chrestomatinė baltų – slavų bendrybė yra mišrieji dvigarsiai, kilę iš ide. prokalbės sonantų ''r, l, m, n,'' pvz., : , „pirštas“ : , : (iš ''gumba''), : lenkų ''wilk''. Iš morfologijos bendrumų akcentuojamas vienodas įvardžiuotinių būdvardžių daryba modelis (būdvardis + įvardis), vienoda vienaskaita kilmininko galūnė ''-a'' (tiesa, tik rytų baltų), pvz., : . Yra sintaksės bendrybių, pvz., dvigubas neiginys (''aš nieko nenoriu''), neiginio kilmininkas (''nedirbti darbo''), Tarinys įnagininkas (''jis buvo mokytoju''). Su slavais baltai vienodai vadina sąvokas ''galva, liepa, eiti, žalias, karvė, varna, geležis, krėslas, boba, ungurys'' ir kt. Kai kurie bendrašakniai žodžiai baltų ir slavų kalbose įgiję kitą reikšmę, plg. , pr. ''Deiwis'' : „stebuklas“, , „forma“ : „išvaizda“, , „vaikas“ : „našta“ ir t. t.<br /> Kalbų epochoje dėl abipusės įtakos atsirado skolinys tiek baltų, tiek slavų kalbose, plg. slavizmas lietuvių kalboje ''agurkas, bažnyčia, aliejus, dvaras, miestas, Kūčios, Kalėdos, Velykos, mėsa, muitas'' ir kt. Iš žinomesnių baltizmas rusų kalboje minėtini ''kovš'' ’kaušas’, ''diogotj'' „degutas“; daug baltizmų yra Baltarusijos ir Vakarų Rusijos bei Šiaurės Rytų Lenkijos tarmėse. Dėl baltų kalbų įtakos rusų kalboje atsirado pleofonija („polnoglasije“), plg. ''golova'' (greta senoviško ''glava''), ''vorona'' (plg. lenkų ''wrona''), „akavimas“ (ypač būdingas baltarusių kalbai) ir kiti reiškiniai, kuriais rytų slavai ėmė skirtis nuo savo vakarinių ir pietinių gentainių.

Baltų ir finų kalbų santykiai


Būdami ide. šiaurės rytų avangardas ir pakraštys, baltai pirmiausia susidūrė su finougrai (lyviai, estų, suomių ir kt. protėviais). Kontaktai su jais truko ilgai, nuo II tūkstantmečio pr. m. e., o paskutinieji lyviai Latvijos teritorijoje baigia asimiliuotis mūsų dienomis. Tuos kontaktus liudija nemažai baltiškų žodžių, išlikusių ligi šiol finų kalbose, pvz.: , „jautis“ (plg. ), „šienas“, suom. ir „kirvis“; „dūminė pirkia“ (plg. , ), , „nuotaka“ (plg. , „brolienė; marti“), „daržas“, „dangus“ (plg. iš senesnio ''deivas''), „varnalėša“ (plg. iš senesnio ''dagijas'') ir kt.<br /> Baltizmų, tiesa, gerokai mažiau, yra ir Pavolgio finų kalbose (daugiausia mordviai). Dalis tų baltizmų į jas galėjo patekti netiesiogiai, per kitas finų kalbas.
Iš finų kalbų šiaurės baltai (latvių protėviai) yra perėmę fiksuotą kirtis žodžio pradžioje, kai kurias morfologijos ir sintaksės ypatybes, taip pat leksika skolinių, plg. latvių ''kāzas'' „vestuvės“, ''laiva'' „valtis“, ''māja'' „namas“, ''muiža'' „dvaras“, ''puisis'' „vaikinas“ ir kt. Latvijos teritorijoje yra daug finiškos kilmės vandenvardžių ir vietovardžių, kurie tankėja iš pietų į šiaurę; ypač jų tiršta Vidžemėje (Gauja upės baseinas)<br />
Vienas kitas skolinys iš finų kalbų yra patekęs ir į lietuvių kalbą: ''burė, kiras, laivas, seliava, šamas'' ir kt. Finiškoji kirčio atitraukimo banga palietusi mūsų šiaurines tarmes, kur kažkada gyvenę pietų kuršiai ir žiemgaliai. Taip pat finų kalbų poveikiu aiškinami tokie leksiniai dubletai kaip ''bliukšti / pliukšti, griaunos / kriaunos, kniūboti / kniūpoti, stiebtis / stieptis'' ir pan. (finai netaria skardžiųjų priebalsių). Be to, Lietuvos teritorijoje rasta apie 30, kaip spėjama, finų kilmės vandenvardžių: ''Ilmėdas, Ymasta, Jara, Kirgus, Pernava, Ruja, Tervetė, Ugra'' ir kt.

Grupės


Baltų kalbos paprastai skirstomos į dvi Kalbų šeima: vakarų baltai ir rytų baltai. Vakarų baltams priskiriamos išnykusios prūsų kalba ir jotvingių kalba (kartais dar ir kuršių kalba), o rytų baltams – gyvosios lietuvių kalba, latvių kalba ir mirusios kuršių kalba, žiemgalių kalba, sėlių kalba kalbos.

Vakarų baltų kalbos

Prūsų kalba


''Pagrindinis straipsnis – prūsų kalba.''
Iš vakarų baltai daugiausia pažįstama yra prūsų kalba, kuria buvo šnekama tarp Vysla žemupio ir Nemunas (dabartinėje Kaliningrado sritis ir Lenkija šiaurės vakaruose). Spėjama, kad I a. – III a. dalį prūsų galėjo būti užkariavę germaniškos kilmės gotai. XIII a. juos nukariavo vokiečių ordinas. Prūsų kalba buvusi archajiškiausia iš visų baltų kalbų. Kryžiuočių valstybėje bei Prūsija kunigaikštystėje prūsų kalba turėjo nepalankias sąlygas, buvo net draudžiama įstatymais, todėl tolydžiai nyko, kol XVIII a. pradžioje ji galutinai išnyko. Prūsų kalbos žodžių kilmės – etimologinį žodyną parašė Vytautas Mažiulis, bei keletą originalių tomų – Vladimiras Toporovas. Vietovardžių išsamus aptarimas pateiktas Jurgis Gerulis, Vilius Pėteraitis, Grasilda Blažienė ir kitų tyrėjų studijose.

Jotvingių kalba


''Pagrindinis straipsnis – jotvingių kalba.''
Prūsų kalbai artima turėjo būti ir jotvingių kalba (kartais laikoma net prūsų kalbos tarme). Šia kalba kalbėta Suvalkija, arba Sūduvoje, Dzūkija, taip pat Balstogė (Bialystoko), Seinai, Suvalkai rajonuose, dabar priklausančiuose Lenkijai. Pietuose jotvingių arealas siekė Bugo upę. Atskiros jotvingių žemių dalys turėjo savus pavadinimus: Jotva, Suvalkija, Dainava (baltų žemė). Jotvingius 1283 m. smarkiai nusiaubė vokiečių ordinas. Apie 1600 jotvingių iš dabartinių Suvalkų apylinkų kryžiuočiai iškėlė į šiaurės vakarų Semba (vieną iš prūsų žemių), kur atsirado vadinamasis sūduvių kampas (''Sudauischer Winkel'').
Apie jotvingių kalbą, išnykusią anksčiau už prūsų kalbą, turime labai nedaug duomenų: keletą prastai užrašytų žodžių ir keliolika jotvingiai fonetikos vietovardžių (vandenvardžiai ''Bilsas, Kirsna, Veisiejis, Seira, Seirijis'', miestavardžiai ''Leipalingis, Jieznas, Berznykas'' ir kt.). Jotvingiškais laikomi ir vietų vardai, turintys priesagą ''-ing-'' (paralelė su kuršiškais vietovardžiais!), pvz., ''Apsingis, Nedingė, Stabingis'', pavardžių priesaga ''-ynas '', ežerų pavadinimai su galūne ''-us''. Jotvingių kalbos substratu laikomas ir kai kurių lenkų bei lietuvių, dzūkų tarmių „mozūravimas" (''s, z'' tarimas vietoj ''š, ž'').

Skirtumai nuo rytinių kalbų


Vakariniai baltai nuo rytinių, kaip matyti iš prūsų kalbos paminklų, skyrėsi šiomis būdingesnėmis ypatybėmis: 1) jie išlaikė senovinį dvibalsį ei, kurį rytiniai baltai pavertė ie (plg. pr. ''deivis'' – , ; pr. ''prei'' – , ''Leipalingis'', plg. ''liepa''); 2) vietoj prabaltiškų š, ž, panašiai kaip ir latviai, turėjo s, z (plg. pr. ''asis'' – ; pr. ''sunis'' – ; pr. ''semmē'' – ); 3) vietoj priebalsinio junginio gl turėjo dl (plg. pr. ''addle'' – ); 4) turėjo bevardės giminės daiktavardžių formas (plg. pr. ''balgnan'' – ; pr. ''median'' – ); 5) turėjo daugiskaitos galininke galūnę – ns (plg. pr. ''akins'' – ;. pr. genans – liet. žmonas); 6) turėjo nemaža skirtingų žodžių (plg. pr. aglo – , ; pr. ''gaylis'' – , ) ir kt.

Rytų baltų kalbos

Lietuvių kalba

Paplitimas


Vaizdas:Oldest surviving writing in Lithuanian language.jpg
Iš rytų baltų kalbų didžiausia yra lietuvių kalba, kuria šneka apie 3 mln. žmonių Lietuvoje, šiek tiek Baltarusija (Apso, Gervėčių, Varanavo, Rodūnės, Pelesos apylinkėse), Lenkijos Šiaurės rytuose (Punskas, Seinuose) ir Latvijoje palei Lietuvos sieną bei didžiuosiuose jos miestuose, daugiausia Rygoje. Be to, nemažai lietuviškai kalbančių yra JAV, Brazilija, Argentina, Australija ir kitur. Ligi Antrasis pasaulinis karas lietuvių gyventa ir Rytų Prūsijoje, kur nuo XVI a. vidurio buvo išsiplėtusi lietuvių literatūrinė bei kultūrinė veikla.

Istorija


Nors XIII a. – XV a. lietuviai buvo sukūrę didžiulę valstybę (Vytautas laikais pasiekę net Juodoji jūra), tačiau lietuvių kalba netapo oficialiąja Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kalba. Joje valstybės reikalams buvo vartojama kanceliarinė slavų, lotynų, vokiečių, vėliau – lenkų kalba (pastarosios įtaka ypač išsiplėtė po 1569 m. Liublino unija).

Paminklai


Seniausieji lietuvių kalbos paminklai siekia XVI a. pradžią. Pirmasis žinomas lietuviškas rašto paminklas – anoniminis poterių tekstas, ranka įrašytas į 1503 m. Štrasburge išleistos knygos ''„Tractatus sacerdotalis„'' paskutinį puslapį. Tekstas remiasi rytų aukštaičių vilniškių (rytinių dzūkų) tarme ir veikiausiai yra nuorašas iš dar ankstesnio originalo. Nėra abejonės, kad bažnytinių lietuviškų rankraštinių tekstų būta ir anksčiau, gal net XIV a. pabaigoje, nes, po 1387 m. aukštaičių krikšto sakramentas tokių tekstų būtinai reikėjo religinei praktikai (istoriniuose šaltiniuose yra užuominų, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą esąs išvertęs Jogaila).

Katekizmas


Tačiau seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra Martynas Mažvydas 1547 m. protestantiškas martyno Mažvydo katekizmas, parašytas žemaičių tarmės pagrindu ir išspausdintas Kaliningradas. Šiame katekizme įdėtas ir pirmasis lietuviškas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, kuriame pateiktas lietuviškas raidynas ir vienas kitas autoriaus sukurtas gramatikos terminas (''balsinė'' „balsė raidė“, ''sąbalsinė'' „priebalsė raidė“ ir kt.). Su Mažvydo katekizmu prasidėjo naujas lietuvių kalbos istorijos etapas – ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių literatūrinė kalba, reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.

''Dictionarium trium linguarum''


Apie 1620 m. pasirodė pirmasis lietuvių kalbos žodynas – Konstantinas Sirvydas ''„Dictionarium trium linguarum"''. Tai lenkų – lotynų – lietuvių kalbų žodynas, sulaukęs net penkių leidimų. 1653 m. buvo išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika – Danieliaus Kleino ''„Grammatica Litvanica“''. Tad XVII a. viduryje prasidėjo ir mokslinis lietuvių kalbos tyrinėjimas, kuris ypač suintensyvėjo XIX a., atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai.

Tarmės


Lietuvių kalba, V a.-VI a. atsiskyrusi nuo kitų rytų baltai kalbų, netrukus ėmė skilti į tarmes. Paprastai teigiama, kad pagrindinės aukštaičių tarmė ir žemaičių tarmė tarmių ypatybės lietuvių kalboje ėmė ryškėti XI a.-XII a.; galutinai mūsų tarmės ir šnektos susiformavo apie 2 tūkstantmetis vidurį ir vėliau. Dalis tarmiškųjų ypatybių atsirado, Lietuviai (rytiniai senlietuviai) ir Žemaičiai (baltų gentis) asimiliavus gretimas baltai gentis: kuršiai, žiemgaliai ir sėliai pietines dalis bei šiaurės jotvingiai ir prūsai (skalviai, nadruviai).
Dabartinė lietuvių k. tarmių klasifikacija aukštaičių ir žemaičių tarmes skiria pagal balsių ''o, ė'' (kilusius iš prokalbės ''ā, ē'') ir dvibalsių ''uo, ie'' (kilusius iš prokalbės ''ō, ei'') atitikmenis. <br />
Žemaičiai vietoje aukštaitiškųjų ''o, ė'' (''brolis, tėvas'') taria dvibalsius ''uo, ie'' (''bruolis, tievs''), o vietoje aukštaitiškųjų ''uo, ie'' (''duona, pienas'') taria trejopus garsus: šiaurėje – ''ou, ėi'' (''douna, pėins''), pietuose – ''ū, ī'' (''dūna, pīns''), vakaruose, Klaipėdos krašte, – ''o, ė'' (''dona, pėns''); pagal tokį tarimą žemaičiai dar skirstomi į tris patarmes: šiaurės, pietų ir vakarų. Pastarosios atstovų beveik nelikę, nes po II pasaulinio karo daugelis Klaipėdos kraštas gyventojų pasitraukė į Vakarus, o į jų vietas atsikėlė daug gretimo krašto žemaičių.<br />
Aukštaičių tarmė taip pat turi tris patarmes: rytų, pietų ir vakarų. Skiriamasis bruožas – dvigarsių ''am, an, em, en'' ir nosinių ''ą, ę'' tarimas. Vakarų aukštaičiai juos taria kaip bendrinėje kalboje (plg.: ''atidarė langą''), pietų aukštaičiai susiaurinę ''ą, ę'' – taria juos kaip ''ū, ī'' (plg.: ''atidarė langų''), o rytų aukštaičiai siaurina ir minėtųjų dvigarsių balsius ''a, e'' (plg.: ''atidare lungų'').

Bendrinė kalba


Dabartinės bendrinės kalbos pagrindu yra vakarų aukštaičių kauniškių (suvalkiečių) šnekta, daug bendrumų turinti su jau išnykusiomis Rytprūsių lietuvių šnektomis. Jos, kaip ir vakarų aukštaičių kauniškių šnekta, yra archajiškiausios lietuvių kalbos šnektos.
Tolstant nuo prūsų kalbos arealo kaimynystės, lietuvių kalbos tarmėse naujovių gausėja.
''Plačiau apie lietuvių kalbą rašoma straipsnyje lietuvių kalba''.

Latvių kalba


Kita gyva rytų baltai – latvių kalba. Ja pasaulyje šneka apie 1.7 mln. žmonių; daugiausia Latvija.
Manoma, kad latvių etnosui pradžią davė senovės latgaliai, XIV a. ir vėliau išplitę žemgaliai ir kuršiai žemėse bei asimiliavę ten likusius gyventojus (po beveik 100 metų trukusių kovų). Tuometinę latgalių kalba archaizmas veikė senoviškesnė žiemgalių kalba, todėl žemgaliai ir kuršiai žemėse latgalių (latvių) kalba pakito kur kas mažiau nei pačioje Latgala.
Šiaurės baltų (''kuršių kalba, žiemgalių kalba, sėlių kalba ir latgalių kalba'') kalbos kelis tūkstantmečius patyrė didžiulę kaimyninių finų kalbų įtaką ir gerokai nutolo nuo prokalbės, t. y. labai sumodernėjo.
Be to, viduramžiais latviai nebuvo sukūrę savo valstybės, nes XIII a. juos pavergė vokiečiai (kalavijuočių ordinas, nuo 1237 m. – vokiečių ordinas). Dėl keletą šimtų metų trukusio vokiečių viešpatavimo latvių kalbai daug įtakos turėjo ir vokiečių kalba, kuri buvo vartojama dvaruose, bažnyčioje, oficialiose valdžios įstaigos; pirmųjų latviškų knygų autoriai buvo taip pat vokiečiai.
Pirmąja latviška knyga laikoma 1585 m. Vilnius išleistas katalikiškas Kanizijaus katekizmas, skirtas Abiejų Tautų Respublika valdomų Livonija žemių (Vidžemės ir Latgala) latviai.

Tarmės


Šiuo metu skiriamos trys latvių kalbos tarmės: aukštaičių (), lyviškoji () ir vidurio (). Daugeliu bruožų labai savita latvių aukštaičių tarmė, kuria šnekama Augšzemėje bei Rytų Vidžemėje, dalies kalbininkų laikoma atskira baltų kalba (http://www.liis.lv/latval/literval/lit5.htm).

Bendrinė kalba


Latvių bendrinės kalbos pagrindu XIX a. tapo viduriniosios tarmės žiemgališkoji patarmė (Jelgavos apylinkių šnektos). Latvių lyviškoji tarmė susiformavo latvių ir lyvių kalba substrato pagrindu.
''Plačiau apie latvių kalbą rašoma straipsnyje latvių kalba''.

Kuršių kalba


Kuršių kalba, kaip žinoma iš istorinių šaltinių, šnekėta vakarinėje Latvijos dalyje (Liepojos, Ventspilio, Talsų, Kuldygos ir kt. vietose) ir Žemaičių vakaruose (Klaipėdos, Skuodo, Kretingos, Telšių ir kt. vietose).
XVI a. pietų kuršius (Lietuvos pusėje) nustota minėti, todėl manoma, kad apie tą laiką jie jau buvo sužemaitėję. Latvijos pusėje kuršiai, kurių „kalba panaši į latvių“ (vadinasi, dar ne latviai), minėti iki XVII a. pradžios, tačiau maždaug nuo 1630 m. rašoma, kad jie šneka latviškai.
Kuršiai rašto paminklų nepaliko. Manoma, kad kuršių kalba buvo artimesnė vakarų baltams (prūsams ir jotvingiams), tik dėl intensyvių kontaktų su finais ir rytų baltais ji sparčiai modernėjo. Priebalsiai ''š, ž'' kuršių kalboje jau buvo virtę ''s, z,'' minkštieji ''k, g'' – atitinkamai ''c, dz'', tačiau dvigarsiai ''an, en, in, un'' išlaikyti sveiki.
Kuršių kalbos pėdsakų yra Vakarų Latvijos ir Žemaitijos vietovardžiuose bei tų kraštų tarmėse. Kuršių kilmės vietovardžiams būdingos priesagos ''-ng-'', ''-al-'', pvz., ''Palanga, Kretinga, Būtingė, Alsunga, Žemalė, Kretingalė, Upalė'' ir kt.
Spėjama, kad iš kuršių šiaurės žemaičiai perėmė senovinį ''ei'' tarimą: ''peins'' 'pienas', ''deina'' 'diena', platesnį trumpųjų ''i, u'' tarimą: ''meškas'' 'miškas', ''bova'' 'buvo', taip pat kirčio atitraukimą į žodžio pradžią (šią ypatybę kuršiai perėmę iš lyvių). Latvių kuršiškoms patarmėms būdingas dvigarsių ''an, en, in, un'' tarimas, užsilikęs ir Kuršo vietovardžiuose (kitur latviai tuos garsus išvertę atitinkamai į ''uo, ie, ī, ū''), plg. ''Dundaga, Gramzda, Kandava, Skrunda, Venta''.
Latvių kalboje yra kuronizmų su išlaikyta kuršiška fonetika, pvz., ''dzintars'' 'gintaras', ''leitis'' 'lietuvis', ''menca'' 'menkė', ''rinda'' 'eilė', ''zaķis'' 'zuikis', ''venteris'' 'toks žvejybos įrankis', ''pīle'' 'antis', ''cīrulis'' 'vyturys' (pastaruosius tris žodžius turi pasiskolinę ir mūsų žemaičiai).
''Plačiau apie kuršių kalbą rašoma straipsnyje kuršių kalba''.

Žiemgalių kalba


Žiemgalių kalba šnekėta dabartinės Pietų Latvijos vidurinėje dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Pakruojį, Pasvalį, Joniškį, Žagarę).
Apie XV a. išnykusi žiemgalių kalba taip pat nepaliko jokių rašto paminklų. Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių bei latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje buvę išlaikyti dvibalsiai ''an, en, in, un,'' priebalsiai ''š, ž'' buvę tariami kaip latvių, t. y. ''s, z,'' bet minkštieji ''k, g'' ne visur buvę verčiami į ''c, dz''.
Būdinga žiemgalių kalbos ypatybė buvo balsio įspraudimas tarp ''r'' bei po jo einančio priebalsio, plg. latvių žiemgališkųjų šnektų ''darazs'' (vietoj ''dārzs'' „sodas“), ''berizs'' (bērzs „beržas“), lietuvių šiaurės panevėžiškių ''ser(a)g'' (serga). Žiemgalos krašto vietovardžiams būdinga priesaga ''-ene (-ienė?), -uve: Silene, Sidabrene, Raktuve, Vircuve.''
Žiemgaliai, kaip ir kiti šiaurės baltai, dėl finų kalbų įtakos atitraukė kirtį. Lyginant žemaičių ir šiaurės panevėžiškių visuotinį kirčio atitraukimą, galima spėti, kad kuršių ir žiemgalių kalbose jis buvo skirtingas. Žemaičiai kirtį nuo trumpos ar tvirtagalės galūnės atitraukia į žodžio pradžią (kaip latviai), tuo tarpu šiaurės panevėžiškiai – tik į gretimą skiemenį.
''Plačiau apie žiemgalių kalbą rašoma straipsnyje žiemgalių kalba''.

Sėlių kalba


Sėlių kalba šnekėta dabartinėje šiaurės rytų Lietuvos dalyje (apie Biržus, Kupiškį, Rokiškį, Zarasus, sėlių riba siekė Salaką, Tauragnus, Uteną, Svėdasus, Pasvalį, Saločius) ir dabartinės Latvijos pietryčiuose (padauguviu bemaž ligi Rygos). Būta sėlių ir dešiniajame Dauguva krante – tai rodo dabartinių aukšzemiekų tarmės sėliškųjų patarmių arealas. Kairiajame Dauguva krante, kaip matyti iš metraščių, svarbus sėlių centras buvęs Sėlpilis.
Rašto paminklų sėliai irgi nepaliko, todėl apie jų kalbą, išnykusią apie XIV a. – XV a., sprendžiama iš tos pačios rūšies šaltinių, kaip ir apie žiemgalių ar kuršių kalbas.
Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus ''an, en, in, un'' dvigarsius, tačiau minkštuosius ''k, g,'', priešingai negu dalis žiemgalių, buvo pavertę į ''c, dz''. Vietoje ''š, ž'' jie taip pat tarę ''s, z''. Tai rodo, be kita ko, sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: ''Zirnajai, Zalvas'', kurių atitikmenys kitur tariami su ''ž: Žirnajai, Želva'', taip pat ''Zarasai'' miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio ''ezaras'' ar ''azaras'' „ežeras“, nukritus žodžio pradžios balsiui.
''Plačiau apie sėlių kalbą rašoma straipsnyje sėlių kalba''.

Literatūra


''Pietro Umberto Dini'' 2000. Baltų kalbos. Vilnius. ISBN 5-420-01444-0
''Zigmas Zinkevičius'' 1984. Lietuvių kalbos istorija. T. I. Vilnius.

Nuorodos


http://www.ethnologue.com/show_family.asp?subid=1794-16 Ethnologue informacija
http://www.musicalia.lt/meli/animacija.php?AId=23&id=55 Baltų kalbų grupavimo lentelė
Kategorija:Baltų kalbos
af:Baltiese tale
an:Luengas balticas
ar:لغات بلطيقية
az:Baltik dilləri
bat-smg:Baltu kalbas
be:Балтыйскія мовы
be-x-old:Балцкія мовы
bg:Балтийски езици
br:Yezhoù baltek
ca:Llengües bàltiques
cs:Baltské jazyky
da:Baltiske sprog
de:Baltische Sprachen
diq:Zıwanê Baltiki
dsb:Baltiske rěcy
el:Βαλτικές γλώσσες
en:Baltic languages
eo:Balta lingvaro
es:Lenguas bálticas
et:Balti keeled
fa:زبان‌های بالتیک
fi:Balttilaiset kielet
fr:Langues baltes
gl:Linguas bálticas
gv:Çhengaghyn Baltagh
he:שפות בלטיות
hr:Baltički jezici
hsb:Baltiske rěče
id:Bahasa Baltik
io:Balta lingui
is:Baltnesk tungumál
it:Lingue baltiche
ja:バルト語派
ka:ბალტიკური ენები
ko:발트어파
ku:Zimanên baltî
la:Linguae Balticae
li:Baltische taole
lv:Baltu valodas
mk:Балтички јазици
nl:Baltische talen
nn:Baltiske språk
no:Baltiske språk
nov:Balti lingues
oc:Lengas balticas
pl:Języki bałtyckie
pms:Lenghe bàltiche
pt:Línguas bálticas
rmy:Baltikane chhiba
ro:Limbile baltice
ru:Балтийские языки
se:Baltijalaš gielat
sh:Baltički jezici
sk:Baltské jazyky
sl:Baltski jeziki
sr:Балтички језици
sv:Baltiska språk
tg:Забонҳои балтикӣ
tr:Baltık dilleri
uk:Балтійські мови
vi:Nhóm ngôn ngữ gốc Balt
zea:Baltische taelen
zh:波罗的语族

Europa


Europà – vienas iš mažiausių (antras po Australija) Pasaulio žemynų, jos plotas (10,4 milijono kvadratinių kilometrų), užima tik 1/15-ąją pasaulio teritorijos. Kartu su Azija sudaro Eurazija. Europoje gyvena apie 727 mln. žmonių (trečiasis pagal gyventojų skaičių žemynas). Europa taip pat dažnai vadinama „Senuoju kontinentu“ priešpriešinant „Naujajam kontinentui“ (Amerikai).
„Europa“ yra vienas iš labiausiai ginčytinų geografinių terminų. Paties pavadinimo etimologija neaiški, taip pat ginčytinos ir Europos ribos.

Geografiniai duomenys


Šiaurėje Europos krantus skalauja Arkties vandenynas, vakaruose – Atlanto vandenynas, pietryčiuose – Juodoji jūra ir Kaspijos jūra jūros, pietuose – Viduržemio jūra. Rytuose Europą nuo Azijos skiria:
Uralo kalnai, Uralo upė, Kaspijos jūra, Kaukazo kalnai, Juodoji jūra, Bosforo sąsiauris, Marmuro jūra, Dardanelų sąsiauris, Egėjo jūra, Kretos jūra, Viduržemio jūra. Europą nuo Afrikos skiria: Viduržemio jūra, Gibraltaro sąsiauris.
Pagal kai kurių mokslininkų skaičiavimus Europos geografinis centras yra Lietuvoje (1989 m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, kad Europos centras yra prie Girijos ežeras ir Bernotų piliakalnis, tarp 25 ir 26 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus).
Vidutinis aukštis virš jūros lygio yra apie 343 m, aukščiausia viršukalnė – 5642 m (Elbrusas).
Vyrauja lygumos (didžiausios – Rytų Europos, Vidurio Europos, Dunojaus, Paryžiaus baseino). Kalnai užima apie 17 % teritorijos (pagrindiniai – Alpės, Karpatai, Pirėnų kalnai, Apeninai, Uralo kalnai, Kaukazo kalnai, Skandinavijos ir Balkanų pusiasalių kalnai). Islandijoje ir Viduržemio jūros regione yra veikiančių ugnikalnių.
Klimato juostos: didžiojoje Europos dalyje vyrauja vidutinis klimatas (vakaruose jūrinis, rytuose – žemyninis), šiaurėje – subarktinis, šiaurės salose – arktinis, Pietų Europoje – Viduržemio jūros.
Gamtinės zonos – nuo arktinių dykumų šiaurėje iki subtropinių Viduržemio jūros miškų ir krūmynų; pietryčiuose – pusdykumės. Arkties salose, Islandijoje, Skandinavijos kalnuose ir Alpėse yra ledynų (bendras plotas virš 116 tūkst. km²).
Didžiausios salos: Naujoji žemė, Prano Juozapo žemė, Svalbardas, Islandijos geografija, Britų salynas, Korsika, Sardinija, Sicilija, Kreta, Kipras, Malta. Bendras Europos salų plotas apie 730 tūkst. km².
Didžiausi pusiasaliai: Kolos pusiasalis, Skandinavijos pusiasalis, Apeninų pusiasalis, Pirėnų pusiasalis, Balkanų pusiasalis, Jutlandija, Krymas, Peloponesas. Apie 1/4 Europos teritorijos sudaro pusiasaliai.
Didžiausios upės: Volga, Donas, Dniepras, Dunojus, Pečiora, Šiaurinė Dvina, Dauguva, Vysla, Elbė, Reinas, Luara, Tachas, Ebras, Rona, Po (upė).
Didžiausi ežerai: Ladoga, Onega, Venernas, Veternas, Saima, Peipaus-Pskovo ežeras, Balatonas, Ženevos ežeras.
Vaizdas:First.Crusade.Map.jpg m.]]
Vaizdas:Europe lt.svg
Vaizdas:Europe topography map.png
Vaizdas:Europe_satellite_globe.jpg

Europos šalys


Šių valstybių visos teritorijos yra Europoje:
Kai kurios valstybės priklauso Europai istoriškai arba tik dalis jų teritorijų yra Europoje:
 – geografiškai Azija, tačiau dėl istorinių, kultūrinių/religinių ir ypač politinių priežasčių priskiriama Europai
 – nedidelė teritorija priklauso Azijai, nors dėl politinių priežasčių priskiriamas Europai
 – geografiškai Azija, tačiau dėl istorinių, kultūrinių/religinių ir ypač politinių priežasčių priskiriama Europai
 – teritorija nuo Uralas (upė) upės į vakarus priklauso Europai
 – geografiškai Azija, tačiau dėl istorinių, kultūrinių/religinių ir ypač politinių priežasčių priskiriamas Europai
 – teritorija į Vakarai nuo Uralo kalnai ir į Šiaurė nuo Kaukazo kalnų priklauso Europai
 – nedidelė teritorija šiaurės vakaruose (dalis Rytų Trakija) priklauso Europai
| width=50%|
|}

Taip pat skaitykite


Šiaurės Europa
Vakarų Europa
Vidurio Europa
Rytų Europa
Pietų Europa

Nuorodos


Bendros žinios:
http://www.arzinai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2571%3Akas-ta-europa&catid=61%3Aplaneta-zeme&Itemid=637&lang=lt Kas ta Europa? Kodėl jos toks pavadinimas?
Žemėlapiai:
http://www.zemelapis.lt/zemelapiai/europa Europos žemėlapis – Zemelapis.lt
http://www.ezilon.com/maps/images/Europe-physical-map.gif Europos fizinis žemėlapis
http://www.ezilon.com/maps/images/political-map-of-Europe.gif Europos politinis žemėlapis
http://mapsof.net/uploads/static-maps/languages_of_europe.png Europos kalbų žemėlapis
Laikas ir orai:
http://www.worldtimezone.com/time-europe24.php Europos šalių interaktyvus laiko juostų žemėlapis su esamu laiku
http://maps.google.co.uk/maps?ll=55.329144,20.214844&spn=30.991758,65.830078&t=h&z=4&vpsrc=6&lci=weather Europos orai (žemėlapis)
Kategorija:Europa
ab:Европа
ace:Iërupa
af:Europa
ak:Yurop
als:Europa
am:አውሮፓ
an:Europa
ang:Europe
ar:أوروبا
arc:ܐܘܪܘܦܐ (ܝܒܫܬܐ)
arz:اوروبا
as:ইউৰোপ
ast:Europa
ay:Iwrupa
az:Avropa
ba:Европа
bar:Eiropa
bat-smg:Euruopa
bcl:Europa
be:Еўропа
be-x-old:Эўропа
bg:Европа
bi:Yurop
bjn:Irupa
bm:Eropa
bn:ইউরোপ
bo:ཡོ་རོབ་གླིང་།
br:Europa (kevandir)
bs:Evropa
bxr:Эвроп
ca:Europa
cbk-zam:Europa
cdo:Ĕu-ciŭ
ceb:Uropa
chr:ᏳᎳᏛ
chy:Hóxovê-hooma
ckb:ئەورووپا
co:Europa
crh:Avropa
cs:Evropa
csb:Eùropa
cu:Єѵрѡпа
cv:Европа
cy:Ewrop
da:Europa
de:Europa
diq:Ewropa
dsb:Europa
ee:Europa
el:Ευρώπη
en:Europe
eo:Eŭropo
es:Europa
et:Euroopa
eu:Europa
ext:Uropa
fa:اروپا
ff:Yuroopu
fi:Eurooppa
fiu-vro:Õuruupa
fo:Evropa
fr:Europe
frp:Eropa
frr:Euroopa
fur:Europe
fy:Jeropa
ga:An Eoraip
gag:Evropa
gan:歐洲
gd:An Roinn-Eòrpa
gl:Europa
glk:اوروپپا
gn:Europa
got:𐌰𐌹𐍅𐍂𐍉𐍀𐌰
gu:યુરોપ
gv:Yn Oarpey
ha:Turai
hak:Êu-chû
haw:‘Eulopa
he:אירופה
hi:यूरोप
hif:Europe
hr:Europa
hsb:Europa
ht:Ewòp
hu:Európa
hy:Եվրոպա
ia:Europa
id:Eropa
ie:Europa
ig:Obodo Békè
ilo:Europa
io:Europa
is:Evrópa
it:Europa
iu:ᐃᐆᕌᑉ
ja:ヨーロッパ
jbo:rontu'a
jv:Éropah
ka:ევროპა
kaa:Evropa
kab:Turuft
kbd:Еуропэ
kg:Mputu
kk:Еуропа
kl:Europa
km:អឺរ៉ុប
kn:ಯುರೋಪ್
ko:유럽
koi:Европа
krc:Европа
ksh:Europa
ku:Ewropa
kv:Европа
kw:Europa
ky:Европа
la:Europa
lad:Evropa
lb:Europa (Kontinent)
lbe:Европа
lez:Европа
lg:Bulaaya
li:Europa
lij:Euròpa
lmo:Europa
ln:Erópa
lo:ເອີລົບ
ltg:Europa
lv:Eiropa
map-bms:Eropah
mg:Eoropa
mhr:Европо
mi:Ūropi
mk:Европа
ml:യൂറോപ്പ്
mn:Европ
mr:युरोप
ms:Eropah
mt:Ewropa
mwl:Ouropa
my:ဥရောပ
mzn:اوروپا قاره
na:Iurop
nah:Europan
nap:Europa
nds:Europa
nds-nl:Europa (werelddeel)
ne:युरोप
new:युरोप
nl:Europa (werelddeel)
nn:Europa
no:Europa
nov:Europa
nrm:Ûrope
nso:Europa
nv:Béésh Bichʼahníí Bikéyah
oc:Euròpa
om:Yuurooppi
or:ଇଉରୋପ
os:Европæ
pa:ਯੂਰਪ
pam:Europa
pap:Oropa
pcd:Urope
pdc:Eiropaa
pfl:Europa
pih:Urup
pl:Europa
pms:Euròpa
pnb:یورپ
pnt:Ευρώπην
ps:اروپا
pt:Europa
qu:Iwrupa
rm:Europa
rmy:Europa
ro:Europa
roa-rup:Europa
roa-tara:Europe
ru:Европа
rue:Европа
rw:Burayi
sa:यूरोप्
sah:Европа
sc:Europa
scn:Europa
sco:Europe
sd:يُورَپ
se:Eurohpá
sg:Aêropa
sh:Evropa
si:යුරෝපය
simple:Europe
sk:Európa
sl:Evropa
sm:Europa
sn:Europe
so:Yurub
sq:Evropa
sr:Европа
srn:Ropa
ss:IYurophu
st:Uropa
stq:Europa
su:Éropa
sv:Europa
sw:Ulaya
szl:Ojropa
ta:ஐரோப்பா
te:ఐరోపా
tet:Europa
tg:Аврупо
th:ทวีปยุโรป
ti:ኣውሮጳ
tk:Ýewropa
tl:Europa
to:ʻEulope
tpi:Yurop
tr:Avrupa
ts:Yuropa
tt:Аурупа
tum:Europe
udm:Европа
ug:ياۋروپا
uk:Європа
ur:یورپ
uz:Yevropa
vec:Eoropa
vep:Evrop
vi:Châu Âu
vls:Europa
vo:Yurop
wa:Urope
war:Europa
wo:Tugal
wuu:欧洲
xal:Европ
xmf:ევროპა
yi:אייראפע
yo:Europe
zea:Europa
zh:欧洲
zh-classical:歐羅巴洲
zh-min-nan:Europa
zh-yue:歐洲
zu:IYurobhu

Esperanto


Vaizdas:Flag of Esperanto.svg
Esperanto – labiausiai paplitusi Dirbtinės kalbos. Esperanto nėra (ir niekada nebuvo) gimtoji kalba jokiai tautai. Kalbos pavadinimas kilęs iš pseudonimo (Dr. Esperanto), kuriuo naudojosi L. L. Zamenhofas spausdindamas pirmą savo darbą šia tema. Pažodžiui tai reiškia „tas, kuris tikisi“. Zamenhofas, Balstogėje () gyvenęs žydų okulistas pirmąją esperanto kalbos knygą Unua Libro („Pirmoji knyga“) išspausdino 1887 m., po maždaug 10 metų trukusio darbo.
Vaizdas:Ludwig Zamenhof 1887.jpeg
Vaizdas:Domo Zamenhofo gatvė 5 - sidejo de LitEA.jpg iškaba Kaunas]]
Kurdamas esperanto kalbą, Zamenhofas norėjo, kad ją būtų galima lengvai išmokti ir kad ji taptų pagalbine tarptautine kalba, antrąja kalba visiems pasaulyje, t. y. jis nenorėjo, kad ji pakeistų visas kitas kalbas, o tik palengvintų bendravimą tarp kalbančių skirtingomis kalbomis. Kai kurie esperantininkai to siekia iki šiol, o kiti naudoja šią kalbą bendravimui su užsieniečiais, pažindami kitų šalių kultūras. Šiuo metu tūkstančiai žmonių nuolat bendrauja tarpusavyje šia kalba visame pasaulyje.

Gramatika


Esperanto kalbos adėcėlę sudaro 28 raidės:
<div align="center">
</div>
Iš 26 lotynų/anglų abėcėlės raidžių atmestos 4 (q w x y) ir pridėtos 6 naujos, uždėjus stogelį priebalsėms c g h j s bei lankelį balsei u. Abėcėlėje yra 5 balsės (u, o, a, e, i), kurios žymi atskirą skiemenį, ir dvi pusbalsės (j ir u su lankeliu), kurios pridėtos po balsės sudaro dvibalsį. Žodyje kirčiuojama antras nuo galo (priešpaskutinis skiemuo). Vienaskaitos daiktavardžiui nukandus galūnę -o, kirtis lieka tame pačiame skiemenyje.

Apibūdinimas


Esperanto tikslai ir kilmė


Esperanto kalbos pagrindus 1887 m. Varšuva paskelbė Liudvikas Lazaris Zamenhofas, gimęs Balstogės kalbų mokytojo šeimoje, nuo vaikystės ieškojęs bendros kalbos žmonijai. Planingai sukurtos tarptautinės kalbos, skirtos ne tautinėms kalboms pakeisti, bet būti visiems žmonėms antrąja pagalbine kalba, idėja nebuvo nauja. Tačiau būtent Zamenhofas suprato, kad tokia kalba gali vystytis tik ją kolektyviai vartojant, todėl jis apribojo savo pradinį pasiūlymą minimaliu gramatikos išdėstymu ir nedidele žodžių atsarga. Šiandien esperanto kalba yra visiškai išsivysčiusi, turi visas išraiškos priemones ir savo kalbančiųjų bendruomenę, paplitusią visame pasaulyje. Daugelis Zamenhofo idėjų pralenkė tas, kurias vėliau paskelbė moderniosios interlingvistikos kūrėjas, struktūralistas Ferdinandas de Saussure (jo brolis René buvo esperantininkas).

Charakteristika


Esperanto kalba yra šnekamoji ir rašytinė. Jos leksikos pagrindas yra romaniškos ir germaniškos kalbos, sintaksė artima lotyniškai-slaviškai, dalyvių sistema prilygsta lietuviškai. Esperanto kalbos morfemos yra savarankiškos ir gali būti beveik neribotai jungiamos prie bet kurios šaknies, kaip izoliacinėse kalbose, pvz., kinų, tuo tarpu pagal žodžių darybą ji yra gimininga agliutinacinėms kalboms, pvz., turkų, suahili ar japonų.

Oficialus pripažinimas


1954 metais UNESCO Generalinė asamblėja pripažino, kad esperanto kalbos pasiekimai atitinka UNESCO tikslus bei idealus, ir tarp UNESCO ir Visuotinės Esperanto Asociacijos buvo užmegzti konsultaciniai santykiai. Nuo tada šių dviejų organizacijų bendradarbiavimas tęsiasi. 1977 metais UNESCO generalinis direktorius p. Amadou-Mahtar M'Bow pasakė kalbą 62-ojo Pasaulinio Esperanto Kongreso atidarymo ceremonijoje, o 1985 metais Generalinė asamblėja paragino UNESCO priklausančias šalis ir tarptautines organizacijas plėtoti esperanto kalbos mokymą mokyklose ir vartoti ją tarptautiniuose reikaluose. Visuotinė Esperanto Asociacija (UEA) taip pat turi patarėjo statusą Jungtinėse Tautose, UNICEF (Tarptautinės pagalbos vaikams fonde), Europos Taryboje, Amerikos Valstybių Organizacijoje ir Tarptautinėje Standartizacijos Organizacijoje (ISO).
Vaizdas:1905-03-ge-frankf-mapo.jpg

Raida


Pradinėje kalbos stadijoje būta apie tūkstančio šaknų, iš kurių buvo galima sudaryti dešimt-dvylika tūkstančių žodžių. Šiandien esperanto kalbos žodynuose esama 15000-20000 šaknų, iš kurių galima sudaryti šimtus tūkstančių žodžių. Kalba vystosi toliau, Esperanto kalbos akademija kontroliuoja jos raidos tendencijas. Per daugiau kaip šimtą metų kalba buvo naudojama įvairiausiems tikslams, net kontroversiškiems ar problematiškiems. Kalba buvo uždrausta, jos vartotojai persekiojami, ir Stalinas (kaip „kosmopolitų“ kalba), ir Hitleris (kaip žydų kalba, nes kalbos kūrėjas Zamenhofas buvo žydas). Yra gal tūkstantis žmonių, kurie nuo pat gimimo ją kasdien vartoja namuose.

Vartotojai


Visuotinę Esperanto Asociaciją (UEA) sudaro aktyviausi esperanto bendruomenės nariai, ji turi savo skyrius 62 šalyse, o individualių narių yra dvigubai didesniame šalių skaičiuje. Skaičiuojant pagal parduotų vadovėlių bei vietinių esperanto draugijų narių skaičių, galima teigti, kad bent šiek tiek šią kalbą moka šimtai tūkstančių, o gal ir milijonai žmonių. Esperantiškai kalbančių žmonių esama visose pasaulio šalyse, iš kurių gana daug tokiose skirtingose šalyse, kaip Kinijos Liaudies Respublika, Japonija, Brazilija, Iranas, Madagaskaras, Bulgarija ir Kuba.

Esperanto kalbos mokymas


Kadangi esperantiškai susišnekėti išmokstama Esperanto gramatika, toji kalba yra idealus įvadas į užsienio kalbų mokymąsi. Jau po kelių savaičių besimokantieji gali susirašinėti esperanto kalba, o po kelių mėnesių – vartoti ją ir išvykose į užsienį. Eksperimentai ir neformalūs stebėjimai patvirtina, kad parengiamasis esperanto mokymasis teigiamai veikia ir pirmosios, ir antrosios svetimos kalbos studijas. Nors ji ir yra dėstoma kai kuriose mokyklose, dažniausiai jos išmokstama savarankiškai bei susirašinėjant (paprastu ar elektroniniu paštu) arba vietiniuose esperantininkų klubuose. Vadovėliai ir didaktinė medžiaga egzistuoja daugiau kaip šimtu kalbų.

Susitikimai ir kelionės


Kasmet esperanto kalba vyksta daugiau kaip šimtas tarptautinių konferencijų ir susitikimų – be jokių vertėjų. Didžiausi tokie susitikimai yra Pasauliniai esperantininkų kongresai, paskutiniais metais vykę Adelaidėje (Australija, 1997), Montpeljė (Prancūzija, 1998), Berlynas (Vokietija, 1999), Tel Avivas (Izraelis, 2000), Zagrebas (Kroatija, 2001), Fortalezoje (Brazilija, 2002), Gėteburge (Švedija, 2003), Pekinas (Kinijos Liaudies Respublika, 2004), Vilnius (Lietuva, 2005) ir Florencija (Italija, 2006). Artimiausas kongresas Jokohama (Japonija, 2007). Pirmasis arabų šalių esperantininkų simpoziumas įvyko Amane (Jordanija, 2000), penktasis visos Amerikos kongresas buvo Meksika sostinėje 2001 m., Azija kongresas Seulas (Pietų Korėja, 2002). UEA jaunimo sekcijos vadovaujamos „Pasporta Servo“ (Pasų paslauga) 2002 metų leidinyje yra 1200 adresų 82 šalyse, kur keliaujantys esperantininkai gali gauti nemokamą nakvynę.

Esperanto kalbos tyrimai ir bibliotekos


Daugelis universitetų yra įtraukę esperanto kalbą į lingvistikos kursą, kai kuriuose ji yra atskiras studijų dalykas. Ypač pažymėtinas Budapeštas Eötvös Lorand universitetas, suteikiantis esperanto kalbos diplomą, ir Poznanės universitetas su interlingvistikos programos diplomu. JAV šiuolaikinių kalbų asociacijos bibliografija kasmet įregistruoja daugiau kaip 300 mokslinių publikacijų apie esperanto kalbą. Didžiosios Britanijos esperantininkų sąjungos biblioteka turi virš 20000 vienetų. Kitos didelės bibliotekos yra: Tarptautinis esperanto muziejus Vienoje (Austrijos Nacionalinės bibliotekos dalis), Hodlerio biblioteka prie Centrinės UEA įstaigos Roterdame ir Esperanto kolekcija Aalene, Vokietijoje. Vienos ir Aaleno bibliotekoms galima daryti užklausas per internetą ir tarptautinę tarpbibliotekinio abonemento sistemą.

Profesiniai kontaktai ir specifiniai interesai


Egzistuoja profesinės esperantininkų organizacijos, pvz., gydytojų, rašytojų, geležinkeliečių, mokslininkų, muzikų ir daugelio kitų. Tokios organizacijos dažnai leidžia savo žurnalus, organizuoja konferencijas ir padeda diegti šią kalbą tam tikrose specializuotose profesinės veiklos srityse. San Marino Tarptautinė Mokslų Akademija siekia palengvinti bendradarbiavimą universitetų lygyje. Reguliariai pasirodo originalūs ir verstiniai leidiniai esperanto kalba tokiose srityse, kaip astronomija, informatika, botanika, entomologija, chemija, teisė ir filosofija. Egzistuoja daugybė esperantininkų organizacijų, jungiančių tam tikrų interesų grupes, pvz., skautų, aklųjų, šachmatininkų ir Go žaidėjų. UEA yra atskiras jaunimo skyrius TEJO, kuris dažnai organizuoja savo tarptautinius renginius ir leidžia savo periodinius leidinius. Budistai, šintoistai, katalikai, kvakeriai, protestantai, mormonai, bahajai turi savo esperantiškas organizacijas. Daugybė socialiai aktyvių grupių vartoja šią kalbą.

Kultūra


Literatūra


Klestinčios esperantiškos literatūros tradicijas pripažino PEN internacionalas, kuris per savo 60-tąjį kongresą 1993 m. rugsėjo mėnesį priėmė esperanto skyrių savo nariu. Žymūs šiuolaikiniai esperanto rašytojai yra prozininkai Trevor Steele (Australija), Ištvan Nemere (Vengrija) ir Spomenka Štimec (Kroatija), poetai William Auld (Škotija), Michail Gišpling de Diego (Venesuela) ir Kurisu Kei (Japonija). W. Auld 1999 ir 2000 metais buvo kandidatu Nobelio premija už jo indėlį į poeziją.

Vertimai


Tarp daugybės pastaraisiais metais išverstų kūrinių yra Ernestas Hemingvėjus „Senis ir jūra“, Tolkinas „Žiedų valdovas“, Garsijos Markeso „Šimtas metų vienatvės“, Omaro Chajamo „Rubajatai“, Graso „Skardinis būgnelis“, Marko Polo „Nuostabių dalykų knyga“ ir didžioji Cao Xueqino šeimyninė saga „Svajonė apie raudoną namą“.
Vaikams prie Asterikso, Mikės Pūkuotuko, Pepės Ilgakojinės, Muminukų personažų prisijungė suomių autoriaus Tove Jansono ir L. Frank Baumo knygų veikėjai, jiems prieinamas www tinklas. Iš esperanto kalbos išverstas „Maskaradas“, kurį 1965 m. išleido Tivadar Soros, finansininko Džordžas Sorošas tėvas; knygoje pasakojama apie jo šeimos pergyvenimus nacių okupuotame Budapeštas. Ši knyga išleista angliškai D. Britanijoje (2000) ir JAV (2001), pasirodė ir rusiškas, vokiškas bei turkiškas vertimai.

Teatras ir kinas


Paskutiniu metu esperanto kalboje pasirodė tokių autorių, kaip Goldonio, Ionesko, Šekspyras ir Alano Ayckbourgo dramos kūriniai. Daugelis Šekspyro veikalų yra išversta į esperanto kalbą. Kaip vieną iš naujausių pastatymų šia kalba reikia paminėti „Karalių Lyrą“ Hanojaus scenoje, Vietnamas 2001 m. gruodžio mėn., vaidinant vietos aktoriams. Nors Čaplino filmo „Didysis diktatorius“ scenose buvo esperantiškų užrašų, pilnametražinių filmų dar maža. Pažymėtiną išimtį sudaro Williamo Shatnerio filmas „Košmaras“, kurio dialogai vien esperanto kalba.

Muzika


Muzikos žanras esperanto kalba apima populiarias ir liaudies dainas, toko ir kabaretų muziką, pjeses solistams bei chorams, ir net operą. Populiarūs kompozitoriai ir atlikėjai, įskaitant Elvį Costello Britanijoje ir Maiklą Džeksoną JAV, įkvėpti esperanto kalbos skambumo, sukūrė ir įrašė daug kūrinių su tekstais esperanto kalba. Kai kurie kūriniai iš grynai esperantiško Warner albumo, išleisto 1996 m. lapkričio mėnesį Ispanijoje, pateko į populiariausių dainų sąrašą. Klasikiniuose kūriniuose orkestrams ir chorams atsiranda esperantiški tekstai, pavyzdžiui, Lou Harisono „La koro Sutro“ ir pirmoji Davido Gaineso simfonija (abu iš JAV). Esperantiška muzika randama Internetas, įskaitant ir kelis tinklalapius, skirtus esperantiškai karaokei.

Periodiniai leidiniai


Esperanto kalba reguliariai leidžiama daugiau kaip šimtas laikraščių ir žurnalų, tame skaičiuje naujienų žurnalas „Monato“ (Mėnuo), literatūrinis žurnalas „Fonto“ (Versmė) ir UEA leidinys „Esperanto“. Dvisavaitinis esperanto pasaulio naujienų leidinys „Eventoj“ (Įvykiai) išeina ir elektronine forma, kaip ir minėtas „Monato“. Ir kai kurie kiti leidiniai pateikia santraukas www. Yra periodinių leidinių, skirtų medicinai ir kitiems mokslams, religinių žurnalų, periodinių leidinių jaunimui, auklėjimo temomis ir daugybė specialios tematikos žurnalų.

Radijas ir televizija


Austrija, Brazilija, Kinijos Liaudies Respublika, Kuba, Vengrija, Italija ir Lenkija radijo stotys reguliariai transliuoja laidas esperanto kalba. Taip pat ir Vatikanas radijas. Kai kurios programos girdimos ir per internetą. Įvairiose šalyse vyksta esperanto kalbos kursai per televiziją, pvz., neseniai transliuota 16 dalių BBC programa „Mazi en Gondolando“ Lenkijos pirmuoju kanalu.

Internetas


Elektroniniai tinklai yra sparčiausiai plintanti ryšių priemonė esperantininkų kontaktuose. Jau egzistuoja keli šimtai esperantiškų diskusijų klubų, kuriuose svarstomos temos nuo šios kalbos vartojimo šeimose iki bendrosios reliatyvumo teorijos. Esperanto kalba plačiai vartojama pokalbių svetainėse ICQ, IRC ir PalTalk. Esperantiški www puslapiai skaičiuojami šimtais tūkstančių, informacijos apie juos galima rasti Virtualioje Esperanto Bibliotekoje ar bet kurioje paieškoje surinkus žodį „esperanto“.

Visuotinės Esperanto Asociacijos paslaugos


UEA publikuoja knygas, žurnalus ir metraštį, kuriame išvardinamos esperantininkų organizacijos bei jų atstovai visame pasaulyje. Šios publikacijos, o taip pat informacija apie kompaktinius diskus, kasetes ir kt. yra pateikiamos UEA knygų kataloge, kurį galima gauti spausdintame pavidale bei Internete. Asociacijos Knygų paslaugų fonde yra daugiau kaip 3500 pavadinimų. UEA leidinys anglų ir prancūzų kalbomis „Esperanto documents“ (Esperanto dokumentai) skelbia duomenis apie šiuolaikinę esperanto kalbos padėtį ir gaunamas centrinėje UEA įstaigoje Roterdame.

Nuorodos


http://esperanto.net/info/index_lt.html esperanto.net – daug naudingų nuorodų
http://lt.lernu.net ''lernu!'' – didžiausia daugiakalbė interneto svetainė esperanto kalbos mokymuisi
http://www.cursodeesperanto.com.br/bazo/index.html?en Kurso de Esperanto – vienas populiariausių ir efektyviausių kursų, greitai išmokinantis esperanto kalbos pagrindus (prieinamas ir lietuvių kalba)
http://www.esperanto.mv.ru/Lernolibro/index.html Борис Колкер. Учебник языка эсперанто. Основной курс
http://emozaika.info ''Esperanto mozaika'' – informacinis portalas apie esperanto, informacija apie esperanto kalbą ir judėjimą, Lietuvos esperantininkų duomenų bazė
http://www.esperanto.lt esperanto.lt – Lietuvos esperantininkų sąjungos interneto svetainė
http://www.juneco.mums.lt ''JUNECO'' – Vilniaus jaunimo esperantininkų klubas
http://instinct.host.sk/esperanto/ – informacija apie esperanto
Kategorija:Esperanto
ab:Есперанто
af:Esperanto
als:Esperanto
am:ኤስፔራንቶ
an:Esperanto
ang:Esperanto
ar:إسبرانتو
arz:إسبيرانتو
ast:Esperanto
ay:Ispirantu aru
az:Esperanto
ba:Эсперанто теле
bar:Esperanto
bat-smg:Esperanto
bcl:Esperanto
be:Эсперанта
be-x-old:Эспэранта
bg:Есперанто
bm:Esperanto
br:Esperanteg
bs:Esperanto
ca:Esperanto
ce:Ésperanthoyn mott
ceb:Esperanto
crh:Esperanto tili
cs:Esperanto
csb:Esperanto
cu:Єспєранто
cv:Эсперанто
cy:Esperanto
da:Esperanto
de:Esperanto
dsb:Esperanto
el:Εσπεράντο
en:Esperanto
eo:Esperanto
es:Esperanto
et:Esperanto
eu:Esperanto
fa:زبان اسپرانتو
ff:Esperanto
fi:Esperanto
fiu-vro:Esperanto kiil
fo:Esperanto
fr:Espéranto
frp:Èsperanto
fy:Esperanto
ga:Esperanto
gd:Esperanto
gl:Esperanto
got:𐌴𐍃𐍀𐌰𐌹𐍂𐌰𐌽𐍄𐍉
ha:Esperanto
haw:‘Ōlelo Ekepelānako
he:אספרנטו
hi:एस्पेरान्तो
hif:Esperanto
hr:Esperanto
hsb:Esperanto
hu:Eszperantó nyelv
hy:Էսպերանտո
ia:Esperanto
id:Bahasa Esperanto
ie:Esperanto
ilo:Esperanto
io:Esperanto
is:Esperanto
it:Lingua esperanto
iu:ᐃᓯᐱᕋᓐᑐ
ja:エスペラント
jbo:esperantos
ka:ესპერანტო
ki:Esperanto
kk:Эсперанто
kl:Esperanto
kn:ಎಸ್ಪೆರಾಂಟೊ
ko:에스페란토
ksh:Esperanto
ku:Esperanto
kv:Эсперанто (кыв)
la:Lingua Esperantica
lad:Esperanto
lb:Esperanto
lez:Эсперанто
li:Esperanto
lij:Esperànto
lmo:Lengua esperanto
lv:Esperanto
mdf:Эсперанто кяль
mg:Esperanto
mk:Есперанто
ml:എസ്പെരാന്തോ
mn:Эсперанто
mr:एस्पेरांतो
ms:Bahasa Esperanto
mwl:Speranto
mzn:اسپرانتو
nah:Netēmachīliztlahtōlli
nds:Esperanto
ne:एस्पेरान्तो
nl:Esperanto
nn:Esperanto
no:Esperanto
nov:Esperanto
nrm:Espéraunto
oc:Esperanto
os:Эсперанто
pa:ਏਸਪੇਰਾਨਤੋ
pfl:Eschberando
pl:Esperanto
pms:Lenga esperanto
pnb:اسپرانتو
pt:Esperanto
qu:Esperanto simi
rm:Esperanto
rn:Kiseperanto
ro:Esperanto
ru:Эсперанто
rue:Есперанто
rw:Icyesiperanto
sa:एस्पेरान्तो
sah:Эсперанто
sc:Esperanto
scn:Lingua esperantu
sco:Esperanto
se:Esperantogiella
sh:Esperanto
si:එස්පෙරාන්තො
simple:Esperanto
sk:Esperanto
sl:Esperanto
so:Esberanto
sq:Gjuha esperanto
sr:Есперанто
ss:Sí-Speranto
sv:Esperanto
sw:Kiesperanto
szl:Esperanto
ta:எஸ்பெராண்டோ
tg:Забони эсперанто
th:ภาษาเอสเปรันโต
tl:Esperanto
tpi:Esperanto
tr:Esperanto
tt:Эсперанто
ug:ئېسپېرانتو
uk:Есперанто
ur:اسپرانٹو
uz:Esperanto
vec:Esperanto
vi:Esperanto
vls:Esperanto
vo:Sperantapük
wa:Esperanto
war:Inesperanto
wo:Esperanto
wuu:世界语
xal:Эсперантин келн
xmf:ესპერანტო
yi:עספעראנטא
yo:Esperanto
za:Esperanto
zea:Esperanto
zh:世界语
zh-classical:世界語
zh-min-nan:Sè-kài-gí
zh-yue:世界語
zu:Isi-Esperanto

Ekologija

Vaizdas:Eugenius Warming 1841-1924.jpg
Ekоlogija (graikų kalba ''οίκος'' – namas, būstas + ''λόγος'' – mokslas, žodis) – mokslas, tiriantis gyvųjų organizmas santykius su gyvenamąja aplinka, įskaitant tokius fizinius veiksnius (faktorius) kaip klimatas, geografinės sąlygos, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką.
Pasaulyje yra daug skirtingų gamtinis regionas su kiekvienam būdingais augalas ir gyvūnas. Visi gyvieji organizmai prisitaikę gyventi savo buveinėse arba gyvenamojoje aplinkoje (žr. adaptyvioji radiacija) ir yra susiję vienas su kitu. Be to jie labai priklauso nuo kai kurių aplinkos veiksnių (ekologiniai veiksniai):
Klimato veiksniai – temperatūra, vanduo, šviesa.
Edafiniai veiksniai – fizinės ir cheminės dirvožemis savybės.
Biotiniai veiksniai – kitų organizmų gyvybinė veikla.

Sąvokos atsiradimas


Ekologijos terminą įvedė vokietija biologija darvinizmas ''Ernstas Haeckelis''.
1935 metais ''Arthur Tansley'', JK ekologas, sukūrė terminą ekosistema – interaktyvi sistema tarp biocenozės (gyvųjų organizmų grupės) ir jų biotopas (aplinkos, kurioje jie gyvena). Ekologija tapo ekosistemų mokslu.

Šakos


Ekologijos tyrimai apima tris lygmenis:
Autoekologija (individo ekologija) – individas santykiai su jį supančia aplinka ir jos ryšiai su šiuo bei kitais individais, kurie yra gyvena toje pačioje arba panašioje aplinkoje.
Demoekologija (populiacijų ekologija) – individų santykiai ir kitokie ryšiai populiacija viduje, taip pat populiacijos santykiai su ją supančia aplinka.
Sinekologija – tiria ekosistemą kaip visumą (pvz., naudojantis kompiuterinėmis, matematinėmis simuliacijomis ir modeliais).

Tyrimo kryptys


Rūšis populiacijų dinamika – pasiskirstymas ir tarpusavio sąveika individų, populiacijų ir šiek tiek aplinkos aspektais. Tiriamos nykstančios rūšys, plėšrūnas-auka (biologija) santykiai, buveinių (gyvenamosios erdvės) vientisumas, tarša poveikis populiacijoms, įskaitant žemėtvarka projektų vystymo galimo poveikio rūšims analizes.

Tarpdisciplininiai mokslai


Zoologija, botanika, bendroji biologija, geologija bei kitos mokslo šakos kartu su ekologijos mokslu gali būti jungiamos į šiuos interdisciplininius mokslus:
Biocenologija (biocenozių ekologija), agrozoologija, istorinė ekologija, žmogaus ekologija, kraštovaizdžio ekologija, produkcijos biologija, fitoekologija ir fitosociologija, urbanistinė ekologija, zooekologija, elgsenos ekologija (ekoetologija), eismo ekologija, ekometrija.

Taikymo sritys


gamta (aplinkos) apsauga, žemės ūkis, kai kurios pramonės šakos.

Nuorodos


http://www.ekoi.lt Ekologijos institutas
http://www.parkai.lt Lietuvos valstybinių parkų ir rezervatų asociacija
Kategorija:Ekologija
af:Ekologie
als:Ökologie
an:Ecolochía
ar:علم البيئة
ast:Ecoloxía
az:Ekologiya
bat-smg:Ekuoluogėjė
be:Экалогія
be-x-old:Экалёгія
bg:Екология
bm:Kungodon
bn:পরিবেশবিজ্ঞান
br:Ekologiezh
bs:Ekologija
ca:Ecologia
ceb:Ekolohiya
co:Eculugia
cs:Ekologie
cv:Экологи
cy:Ecoleg
da:Økologi
de:Ökologie
diq:Ekolociye
dv:އިކޮލޮޖީ
el:Οικολογία
en:Ecology
eo:Ekologio
es:Ecología
et:Ökoloogia
eu:Ekologia
fa:بوم‌شناسی
fi:Ekologia
fiu-vro:Ökoloogia
fo:Vistfrøði
fr:Écologie
fur:Ecologjie
fy:Ekology
ga:Éiceolaíocht
gd:Eag-eòlas
gl:Ecoloxía
gv:Eggoaylleeaght
haw:Kālaikaiaola
he:אקולוגיה
hi:पारिस्थितिकी
hif:Ecology
hr:Ekologija
ht:Ekoloji
hu:Ökológia
hy:Էկոլոգիա
ia:Ecologia
id:Ekologi
ie:Ecologie
io:Ekologio
is:Vistfræði
it:Ecologia
ja:生態学
jv:Ékologi
ka:ეკოლოგია
kk:Экология
kl:Økologi
km:និវេសនវិទ្យា
ko:생태학
ku:Ekolojî
ky:Экология
la:Oecologia
lad:Ekolojiya
lb:Ecologie
lez:Экология
lmo:Eculugia
lo:ນິເວດສາດ
ltg:Apleiczineiba
lv:Ekoloģija
mdf:Экологиесь
mg:Ekolojia
mi:Mātauranga taupuhi kaiao
mk:Екологија
ml:പരിതഃസ്ഥിതിക ശാസ്ത്രം
mn:Экологи
ms:Ekologi
mt:Ekoloġija
my:ဂေဟဗေဒ
new:इकोलोजी
nl:Ecologie
nn:Økologi
no:Økologi
nov:Ekologia
nrm:Êcologie
oc:Ecologia
pih:Ekolojii
pl:Ekologia
pnb:ایکالوجی
ps:چاپېريالپوهنه
pt:Ecologia
qu:Kawsay pacha yachay
ro:Ecologie
ru:Экология
rue:Еколоґія
sa:परिसरविज्ञानम्
sah:Экология
scn:Ecoluggìa
sco:Ecologie
sh:Ekologija
simple:Ecology
sk:Ekológia
sl:Ekologija
sq:Ekologjia
sr:Екологија
su:Ékologi
sv:Ekologi
ta:சூழலியல்
te:జీవావరణ శాస్త్రము
tg:Экология
th:นิเวศวิทยา
tk:Ekologiýa
tl:Ekolohiya
tr:Ekoloji
tt:Экология
uk:Екологія
ur:بيئيات
vi:Sinh thái học
war:Ekolohiya
yi:עקאלאגיע
zh:生态学
zh-min-nan:Seng-thài-ha̍k
zh-yue:生態學

Filosofija

Vaizdas:Filosofija_ir_menai.jpg
Filosofija ( < ''φιλο'' – „myliu“ + ''σοφία'' – išmintis) – mokslas apie bendriausius, universaliausius principus ir dėsningumus, instrumentarijus kitiems mokslams, visų pirma humanitariniams (taip kaip matematika – tiksliesiems mokslams).
Vaizdas:The Thinker close.jpg
''Filosofija'' yra iš Graikų kalba kilęs žodis (graikiškai ''φιλοσοφια'' < ''phileo'' – myliu + ''sophia'' – išmintis), reiškiantis „išminties meilę“ žinių siekimo prasme (teorinė filosofija) ir iš to sekančiu sąmoningu gėrio troškimu (praktinė filosofija). Paties žodžio įvedimas paprastai priskiriamas graikų mąstytojui Pitagoras iš Samo. Kiek tai yra patikimos žinios yra ginčytina, tačiau aišku, kad pats žodis atsirado ne ką anksčiau už Platonas.
Ilgą laiką „filosofijos“ sąvoka taikyta vakarietiškajai, iš Antikos graikų filosofijos kilusiai mąstymo tradicijai. Šiuo metu filosofija vadinamos ir Azija mąstymo sistemos (Rytų filosofija), kurios dažnai glaudžiai susijusios su religiniais įsitikinimais. Be to paskutiniu metu „filosofijos“ sąvoka naudojama kaip „strategijos“ arba „koncepcijos“ sinonimas, pvz., „verslo filosofija“.
Moderniaisiais laikais paplito filosofijos apibūdinimas keturiais pagrindiniais klausimais, kuriuos suformulavo Imanuelis Kantas:
Ką aš galiu žinoti?
Ką aš turiu daryti?
Ko aš galiu tikėtis?
Kas yra žmogus?

Filosofijos šakos ir svarbiausi jų klausimai


Filosofijos problematika apima tokius klausimus kaip kas yra būtis ir tiesa (metafizika ir logika), gėris ir moralumas (etika), žinojimas bei grožis (estetika):
Pažinimo teorija (gnoseologija arba epistemologija): kas yra žinojimas? ką galima pažinti?
Metafizika: kas yra tikrovė? kas yra būtis? Ar egzistuoja daiktai nepriklausomai nuo mūsų pažinimo? Tradiciškai jos šakos yra kosmologija ir ontologija.
Etika (moralės filosofija): kaip reikėtų elgtis? Ką turiu daryti (I. Kantas)? Kas yra gėris? Kas yra geras gyvenimas? Pagrindinės etikos šakos yra metaetika, normatyvinė etika ir taikomoji etika. Metaetika tiria etinės minties prigimtį, skirtumus tarp įvairių etinių sistemų, ieško atsakymo į klausimą ar egzistuoja absoliučios etinės tiesos ir kaip pažinti tokias tiesas.
Politinė filosofija yra vyriausybės ir jos santykių su individais ir bendruomenėmis valstybės viduje tyrimas. Politinė filosofija apima klausimus, susijusius su teisingumu, gėriu, teise, nuosavybe, piliečių teisėmis ir pareigomis.
Logika: kaip reikėtų taisyklingai mąstyti? Kilusi iš Antikinės Graikijos. Nuo XIX a. pabaigos logika skilo į dvi plačias dalis: Matematinė logika (formaliąją simbolinę logiką) ir tai, kas dabar vadinama Filosofinė logika.
Kalbos filosofija tiria kalbos prigimtį, kilmę ir naudojimą.
Religijos filosofija domisi klausimais, susijusiais su religija.
Estetika: kas yra grožis? kas yra menas?
Šalia šių pagrindinių šakų egzistuoja nemažai sritinių disciplinų, pvz., mokslo filosofija, matematikos filosofija, logikos filosofija, teisės filosofija, istorijos filosofija, kultūros filosofija, meno filosofija. Be to, kai kurie mokslai pagal savo tyrimo objektą priartėja prie istoriškai filosofijai priskirtų tyrimo objektų, pvz., psichologija, antropologija.

Filosofai


filosofija studijuojantis ir kuriantis filosofinius darbus asmuo vadinamas filosofu. Filosofas analizuoja ir apibendrina filosofinius reiškinius ir tikrovę; tiria būties ir sąmonės, žmogaus žinių ir etikos esmę. Filosofas turi galimybių dirbti tiriamąjį darbą ar dėstytoju Universitetas ar kitose mokymo įstaigose.
Filosofas ar metafizikas atranda bendruosius būties principus, prigimtį ir esmę, jos priežastis ir tikslus. Epistemologijos specialistai visų pirma domisi mūsų žinių galimybėmis ir ribomis, taip pat ir plėtros sistemų bei bendrųjų teorijų galimybėmis. Dorovės filosofai daugiausia dėmesio skiria etikai, žmonių atsakomybei sau patiems, už kitus žmones ir visuomenę.

Vakarų filosofija


Vakarų filosofija atsirado VI a. pr. m. e. Senovės Graikija.

Istorija


Antikos filosofija (apie 600 m. pr. m. e. – 500 m. e. m.)
Viduramžių filosofija
Renesanso filosofija
Ankstyvųjų Naujųjų laikų filosofija
Naujųjų laikų filosofija
XX amžius amžius

Rytų filosofija


Indijos filosofija
Kinijos filosofija
Islamo filosofija

XX a. filosofijos kryptys


Analitinė filosofija
Egzistencializmas
Feminizmas
Fenomenologija
Hermeneutika
Kritinis racionalizmas
Marksizmas
Neokantizmas
Badeno neokantininkų mokykla
Frankfurto neokantininkų mokykla
Pozityvizmas
Neopozityvizmas (loginis empirizmas)
Postmodernizmas
Pragmatizmas
Filosofijos sąvokos

Nuorodos


http://directory.google.com/Top/World/Lietuvi%C5%B3/Visuomen%C4%97/Filosofija/ Lietuvos filosofija Google kataloge
http://www.filosofija.vu.lt/ Naujienos Lietuvos filosofinėje padangėje
http://aplinkkeliai.lt/ Filosofija: Apie tai kas svarbu - ''Aplinkkeliai''
http://consc.net/people.html Šiuolaikiniai filosofai, publikuojantys Internete savo tekstus
http://filo.web1000.com Filosofijos istorija
http://wikisource.org/wiki/Wikisource:Biblioth%C3%A8que_philosophique Wikisource
Kategorija:Filosofija
af:Filosofie
als:Philosophie
am:ፍልስፍና
an:Filosofía
ang:Ūðƿitegung
ar:فلسفة
arz:فلسفه
ast:Filosofía
ay:Lup'intawi
az:Fəlsəfə
ba:Фәлсәфә
bar:Philosophie
bat-smg:Filosuopėjė
be:Філасофія
be-x-old:Філязофія
bg:Философия
bn:দর্শন
bo:མཚན་ཉིད་རིག་པ།
br:Prederouriezh
bs:Filozofija
ca:Filosofia
ceb:Pilosopiya
chr:ᎤᏬᎳᏨᎯ
ckb:فەلسەفە
co:Filosofia
cs:Filosofie
csb:Filozofijô
cv:Философи
cy:Athroniaeth
da:Filosofi
de:Philosophie
diq:Felsefe
el:Φιλοσοφία
en:Philosophy
eo:Filozofio
es:Filosofía
et:Filosoofia
eu:Filosofia
ext:Filosofia
fa:فلسفه
fi:Filosofia
fiu-vro:Filosoofia
fo:Heimspeki
fr:Philosophie
frr:Fiilosofii
fur:Filosofie
fy:Filosofy
ga:Fealsúnacht
gan:哲學
gd:Feallsanachd
gl:Filosofía
gn:Arandupykuaaty
gv:Fallsoonys
hak:Chet-ho̍k
he:פילוסופיה
hi:दर्शनशास्त्र
hif:Philosophy
hr:Filozofija
ht:Filozofi
hu:Filozófia
hy:Փիլիսոփայություն
ia:Philosophia
id:Filsafat
ie:Filosofie
ig:Ákọ na Uche
ilo:Pilosopia
io:Filozofio
is:Heimspeki
it:Filosofia
iu:ᐃᓱᒪᓕᐅᕐᓂᖅ
ja:哲学
jbo:pijyske
jv:Filsafat
ka:ფილოსოფია
kaa:Filosofiya
kab:Tafelsuft
kk:Пәлсапа
kl:Inuunerup isumalerineq
km:ទស្សនវិជ្ជា
kn:ತತ್ತ್ವಶಾಸ್ತ್ರ
ko:철학
ku:Felsefe
ky:Философия
la:Philosophia
lad:Filosofía
lb:Philosophie
lez:Философия
li:Filosofie
lij:Filòsofia
lmo:Filusufia
lo:ປັດຊະຍາ
lv:Filozofija
mg:Filôzôfia
mhr:Философий
mk:Философија
ml:തത്ത്വശാസ്ത്രം
mn:Философи
mr:तत्त्वज्ञान
ms:Falsafah
mt:Il-Filosofija
mwl:Filosofie
my:သဘာဝတ္ထဗေဒ
mzn:فلسفه
nah:Tlazohmatiliztli
nds:Philosophie
nds-nl:Filesefie
nl:Filosofie
nn:Filosofi
no:Filosofi
nov:Filosofia
nrm:Philosophie
oc:Filosofia
pap:Filosofia
pcd:Filosofie
pfl:Philosophie
pl:Filozofia
pnb:فلاسفی
pnt:Φιλοσοφία
ps:فلسفه
pt:Filosofia
qu:Yachay wayllukuy
rm:Filosofia
ro:Filozofie
roa-rup:Filosofia
ru:Философия
rue:Філозофія
rw:Filozofi
sa:तत्त्वज्ञानम्
sah:Философия
sc:Filosofia
scn:Filusufìa
sco:Filosofie
sg:Sêndândarä
sh:Filozofija
simple:Philosophy
sk:Filozofia
sl:Filozofija
so:Filasoof
sq:Filozofia
sr:Филозофија
srn:Sabi fu denki
st:Filosofi
stq:Philosophie
su:Filsafat
sv:Filosofi
sw:Falsafa
ta:மெய்யியல்
te:తత్వము
tg:Фалсафа
th:ปรัชญา
tk:Pelsepe
tl:Pilosopiya
tpi:Pilosopi
tr:Felsefe
tt:Fälsäfä
ug:پەلسەپە
uk:Філософія
ur:فلسفہ
uz:Falsafa
vec:Fiłoxofìa
vi:Triết học
vo:Filosop
wa:Filozofeye
war:Pilosopiya
wo:Xeltu
yi:פילאסאפיע
yo:Ìmòye
za:Cwzyoz
zea:Filosofie
zh:哲学
zh-min-nan:Tiat-ha̍k
zh-yue:哲學

Fizika


Fizika (graikiškai φυσικός (''physikos''): ''natūralus'', φύσις (''physis''): gamta) – Gamtos mokslai, tiriantis visas Materija (fizika) formas: nuo submikroskopinių dalelių, iš kurių sudarytos visos įprastinės medžiagos (dalelių fizika), iki visos materialios Visata elgesio (kosmologija).
Kai kurios fizikos studijuojamos savybės yra bendros visoms materialioms sistemoms, pavyzdžiui, energijos tvermės dėsnis. Tokios savybės kartais yra vadinamos dėsniais. Taip pat fizika kartais vadinama „fundamentaliuoju mokslu“, nes visi kiti gamtos mokslai – (biologija, chemija, geologija ir pan.) – tiria tam tikras materialias sistemas, kurios savo ruožtu paklūsta fizikos dėsniams. Pavyzdžiui, chemija yra molekulių ir chemikalų, kurios tos molekulės sudaro, mokslas. Tų molekulių chemines savybes apibrėžia atitinkamos fizikinės savybės, tokios kaip kvantinė mechanika, termodinamika ir elektromagnetizmas.
Fizika yra artimai susijusi su matematika. Fizikos teorija praktiškai visuomet aprašomos matematikos lygtimis. Dažniausiai matematinis fizikos modelis yra sudėtingesnis nei kitus gamtos mokslus aprašantis matematinis modelis. Esminis skirtumas tarp fizikos ir matematikos yra tas, kad fizikos tyrimų objektas yra materialus pasaulis, kai tuo tarpu matematika tiria abstrakčius dėsnius, nepriklausomai nuo to ar jie turi prasmę materialiam pasaulyje. Tačiau skirtumas nėra visuomet aiškus. Didelė tyrimų dalis yra tarpinė, vadinama matematinė fizika, kuri tiria matematinę fizikinių teorijų struktūrą.

Fizikos metodai


Fizikinių tyrimų kultūra skiriasi nuo kitų mokslų tuo, kad atskiria teoriją nuo eksperimento. Pradedant XX amžius, dauguma fizikų specializavosi arba teorinėje fizikoje, arba eksperimentinėje fizikoje, ir labai retas buvo labai sėkmingas abiejose. Tai skiriasi nuo, pavyzdžiui, chemijos ar biologijos, kur žymiausi teoretikai buvo ir eksperimentuotojai.
Kalbant apibendrintai, teoretikai vysto teorijas, kurios gali paaiškinti eksperimentų rezultatus, o eksperimentuotojai kuria ir vykdo eksperimentus, galinčius patikrinti teorinius spėjimus. Nors teorija ir eksperimentai kuriami atskirai, jie labai susiję. Fizikoje progresas dažniausiai įvyksta tada, kai eksperimentų rezultatų negali paaiškinti esamos teorijos. Tuomet kuriamos naujos teorijos, kurios galėtų paaiškinti naujų stebėjimų rezultatus. Be eksperimentų teorinės fizikos tyrimai dažnai nukrypsta neteisinga kryptimi. Tai pagrindinis argumentas prieš M teorija – populiarią aukštos energijos fizikos teoriją, kuriai eksperimentas dar nėra sugalvotas.

Pagrindinės fizikos teorijos


Tam tikros fizikos teorijos yra taikomos visai fizikai, o ne atskiroms sritims. Kiekviena iš tų teorijų yra laikoma iš esmės teisinga savo srityje. Klasikinė mechanika teorija tiksliai aprašo objektų, žymiai didesnių už atomas ir judančių žymiai mažesniu nei šviesos greitis. Šios teorijos tebėra aktyviai tiriamos; pavyzdžiui, chaoso teorija, naujas klasikinės mechanikos aspektas, buvo atrastas XX amžius amžiuje, praėjus trims šimtams metų po to kai klasikinės mechanikos teoriją suformulavimo Izaokas Niutonas. Tačiau mažai kas tikisi kad tolimesni tyrimai įrodys, kad originali teorija yra iš esmės neteisinga. Todėl tokios teorijos yra naudojamos kaip pagrindas labiau specializuotiems tyrimams.

Susijusios sritys


Yra daug sričių, kurios apjungia fiziką su kitom disciplinom. Pavyzdžiui, biofizika yra skirta fizikiniams principams, kurie daro įtaką biologinėms sistemoms. Kvantinė chemija tiria, kaip kvantinės mechanikos savybės kuria molekulių chemines savybes. Kai kurios iš tokių sričių yra išvardinta žemiau:
Akustika – Astronomija – Biofizika – Elektronika – Matematinė fizika

Istorija


Nuo Antika laikų žmonės bandė suprasti materijos elgesį ir savybes: kodėl paleisti daiktai krenta žemyn, kodėl skirtingos medžiagos pasižymi skirtingomis savybėmis, ir pan. Paslaptis gaubė ir visata keliamus klausimus – Žemės forma, kosmoso šviesulių Saulės, Mėnulis, planetų bei žvaigždžių judėjimas ir kilmė. Buvo sukurta keletas teorijų, dauguma iš jų buvo neteisingos. Tos teorijos buvo labiau filosofija pobūdžio, niekada nepatikrintos naudojant mokslinis metodas sistemą. Tačiau būta ir išimčių, anachronizmų: pavydžiui, graikų mąstytojas Archimedas išvedė daug kiekybinių mechanika ir hidrostatika formulių. Pirmasis terminą fizika panaudojo Aristotelis IV amžiuje pr. m. e.
Vaizdas:GodfreyKneller-IsaacNewton-1689.jpg]]
XVII amžius pradžioje Galilėjus pradėjo naudoti eksperimentus siekdamas patikrinti teorijų teisingumą, tuo padėdamas pagrindus moksliniam metodui. Galilėjus suformulavo ir sėkmingai patikrino keletą dinamika (fizika) rezultatų. 1687 m. Izaokas Niutonas išleido knygą ''„Philosophiae Naturalis Principia Mathematica“'' (), kurioje aprašomos dvi išsamios fizikos teorijos: Niutono dėsniai, iš kurių kilo klasikinė mechanika ir Niutono gravitacijos dėsnis, aprašantis fundamentalioji sąveika gravitacija. Abi teorijos sutapo su eksperimentais. Knygoje taip pat aprašytos kelios skysčių dinamika teorijos. Klasikinės mechanikos teorijos vėliau buvo išsamiai išnagrinėtos Joseph Louis Lagrange, William Rowan Hamilton ir kitų, kurie sukūrė naujas formuluotes, principus bei gavo naujus rezultatus. Gravitacijos dėsnis padėjo pagrindą naujai astrofizika sričiai, kuri pasinaudodama fizikos teorijomis nagrinėja astronomija reiškinius.
XVIII amius Robert Boyle ir kiti išvystė Termodinamika teoriją. 1733 m. Daniel Bernoulli naudojo statistinius metodus ir klasikinę mechaniką aprašyti termodinamikos rezultatus, tuo padėdamas pagrindus statistinė mechanika. 1798 m. Benjamin Thompson pademonstravo mechaninis darbas virtimą šiluma. 1874 m. James Prescott Joule nustatė energija tvermės dėsnį, apjungiantį šiluminę ir mechaninę energijas.
Elektra ir magnetizmas savybes tyrė Maiklas Faradėjus, Georg Ohm ir kt. 1855 m. Džeimsas Klarkas Maksvelas sujungė abu reiškinius į vieną elektromagnetizmas teoriją, suformuluodamas Maksvelio lygtys. Ši teorija teigė, kad šviesa yra elektromagnetinė banga.
1895 m. Vilhelmas Rentgenas atrado Rentgeno spinduliai, dabar vadinamus jo vardu. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo itin aukšto dažnio elektromagnetinis spinduliavimas. 1896 m. Henris Bekerelis atrado radioaktyvumas, kurį vėliau tyrė Marija Kiuri, Pjeras Kiuri ir kt. Tai padėjo pagrindus atomo branduolys.
1897 m. Joseph John Thomson atrado elektronas. 1904 m. jis pasiūlė pirmą atomas modelį, pavadintą „slyvų pudingo modelis“. Galimybę, kad elementariosios medžiagos dalelės – atomai – egzistuoja, 1808 m. pasiūlė Džonas Daltonas.
Vaizdas:Albert Einstein Head.jpg]]
1905 m. Albertas Einšteinas suformulavo specialioji reliatyvumo teorija, apjungdamas erdvę ir laiką į vieną – erdvėlaikis. Reliatyvumo teorija aprašo transformacijas tarp atskaitos sistema, kurios skiriasi nuo klasikinės mechanikos. Tai tapo reliatyvistinės mechanikos pagrindu. Kai objektai juda mažais greičiais, abi teorijos sutampa. 1915 m. Einšteinas išplėtė specialiąją reliatyvumo teoriją, paaiškindamas gravitaciją bendroji reliatyvumo teorija, pastarąja pakeisdamas Niutono gravitacijos dėsnį. Objektams, turintiems mažą masę ir energiją, abi teorijos duoda vienodus rezultatus.
1911 m. Ernestas Rezerfordas iš Rezerfordo sklaida eksperimentų nuspėjo atomo branduolio, kuris sudarytas iš teigiamą krūvį turinčių dalelių protonas, egzistavimą. 1932 m. James Chadwick atrado neutronas – daleles, neturinčios krūvio.
Pradedant 1900 m., Maksas Plankas, Einšteinas, Nilsas Boras ir kiti kūrė teorijas, pagrįstas kvantas, siekdami paaiškinti įvairius anomalius eksperimentų rezultatus. 1925 m. Verneris Heizenbergas, 1926 m. Ervinas Šriodingeris ir Paul Dirac formulavo kvantinė mechanika, kuri pagrindė iki tol sukurtas teorijas. Kvantinėje mechanikoje fizinių dalelių matavimai yra iš prigimties atsitiktiniai, o kvantinės mechanikos formulės leidžia apskaičiuoti tų matavimų tikimybė. Ši teorija sėkmingai aprašo materijos elgesį ypač mažuose atstumuose – atominiame ir subatominiame lygyje.
Kvantinė mechanika padėjo sukurti kondensuotųjų medžiagų fizikai, kuri tiria kristalinė gardelė, puslaidininkis, superlaidininkas. Šios srities pionieriumi buvo Felix Bloch. Jis 1928 m. sukūrė elektronų kristalinėje struktūroje elgesio kvantinį modelį.
Per Antrasis pasaulinis karas abi kariaujančios pusės vystė branduolio fizika siekdamos sukurti Branduolinis ginklas. Vokietija, vadovaujami Heizenbergo, tikslo nepasiekė, tačiau sąjungininkų Manheteno projektas buvo sėkmingas. JAV Enrico Fermi vadovaujama komanda 1942 m. įvykdė pirmą žmogaus sukurtą grandininė branduolinė reakcija, o 1945 m. netoli Alamogordo, Nju Meksiko valstijoje, buvo detonuotas pirmas branduolinis užtaisas.
Bandant kvantinę mechaninką sujungti su specialiąja reliatyvumo teorija, buvo sukurta kvantinio lauko teorija. Penkto dešimtmečio gale ją suformulavo Ričardas Feinmanas, Julian Schwinger ir Freeman Dyson. Jie suformulavo kvantinė elektrodinamika, kuri aprašo elektromagnetinę sąveiką.
Kvantinio lauko teorija tapo modernios dalelių fizika pagrindu. Dalelių fizika tiria elementarioji dalelė ir fundamentalioji sąveika. 1954 m. Chen Ning Yang ir Robert Mills suformulavo teorijas, kurios leido sukurti standartinis modelis. Standartinis modelis, užbaigtas aštuntame XX amžius amžiaus dešimtmetyje, sėkmingai aprašo beveik visas iki šiol atrastas elementarias daleles.
Jungtinės Tautos 2005 m. paskelbė pasaulio fizikos metais.

Ateities kryptys


Kondensuotųjų medžiagų fizika didžiausia neišspręsta teorinė problema yra aukštos temperatūros superlaidininkas paaiškinimas. Taip pat intensyviai vykdomi eksperimentai, kuriais siekiama sukurti veikiančią spintronika ir kvantinis kompiuteris.
Dalelių fizikoje vykdyti eksperimentais gauti rezultatai leidžia teigti, kad standartinis modelis nėra baigtas. Didžiausias to įrodymas yra tai, kad neutrinas nėra masės neturinčios dalelės. Šie eksperimentai atrodo paaiškino ilgai neišspręstą Saulės neutrinų problemą. Sunkių neutrinų fizika yra aktyviai tyrinėjama tiek teoriškai, tiek ir eksperimentiškai. Per ateinančius keletą metų pradės veikti nauji dalelių greitintuvas (plačiau – LHC) kurie leis pagreitinti daleles iki kelių elektronvoltas (TeV) energijų. Tokiu būdu tikimasi atrasti Higso bozonas ir supersimetrija įrodymus.
Teoriniai bandymai sujungti kvantinė mechanika ir bendroji reliatyvumo teorija į vieningą teorija - Kvantinė gravitacija– tikslas, kurio siekiama jau daugiau nei 50 metų – vis dar nedavė patenkinamų rezultatų. Šiuo metu vilčių teikia M-teorija.
Vis dar lieka nepaaiškinta daug astronominių reiškinių. Tarp jų GZK riba ir galaktika sukimosi problema. Sukurta keletas teorijų, bandančių paaiškinti stebėjimus: dvigubai speciali reliatyvumo teorija, modifikuota Niutono dinamika, tamsioji medžiaga egzistavimas. 1998 metais, remiantis Ia tipo Supernova stebėjimų duomenimis, buvo aptikta, kad Visatos plėtimasis greitėja. Tai privertė peržiūrėti ankstesnes kosmologines teorijas ir įvesti tamsiosios energijos sąvoką.

Pseudoteorijos


Kai kurios išnykusios teorijos ir pseudoteorijos:
Skaistaus eterio teorija – XIX amžius plėtota teorija, kuria buvo aiškinama terpė, kuria sklinda šviesa.
Šaltoji sintezė – paskelbta vienoje spaudos konferencijoje 1989 metais. Vis dar itin prieštaringa teorija.
Dinaminė gravitacija – Nikola Tesla bandymas sukurti Vieningo lauko teorija, kurios idėją iškėlė Albertas Einšteinas.
Pastovios būsenos teorija – XX amžius pradžioje ir viduryje Kosmologija gyvavusi teorija, kurią sugrovė Didysis sprogimas.

Nuorodos


http://mokslasplius.lt/eksperimentai/ mokslasplius.lt: Virtualūs eksperimentai, fizikiniai bandymai ir kt.
http://www.mtmi.vu.lt/pfk/lab-d-mech/pakl.htm Fizikiniai matavimai
http://www.ff.vu.lt/ftz/ Penkiakalbis fizikos terminų elektroninis žodynas
http://www.ff.vu.lt/rez/ Radioelektronikos terminų elektroninis žodynas
http://www.fizika.lm.lt/ Fizikos mokomoji svetainė
;Įstaigos ir organizacijos:
http://www.ff.vu.lt Vilniaus universiteto Fizikos fakultetas
http://www.fi.lt Fizikos institutas
http://www.pfi.lt Puslaidininkių fizikos institutas
http://www.itpa.lt/ Teorinės fizikos ir anstronomijos institutas
http://www.itpa.lt/LFD/ Lietuvos fizikų draugija
Kategorija:Fizika
ace:Fisika
af:Fisika
als:Physik
am:የተፈጥሮ ሕግጋት ጥናት
an:Fisica
ar:فيزياء
arc:ܦܝܣܝܟ
arz:فيزيا
as:পদাৰ্থ বিজ্ঞান
ast:Física
az:Fizika
ba:Физика
bar:Physik
bat-smg:Fizėka
be:Фізіка
be-x-old:Фізыка
bg:Физика
bn:পদার্থবিজ্ঞান
bo:དངོས་ཁམས་རིག་པ།
br:Fizik
bs:Fizika
bug:Fisika
ca:Física
ceb:Pisika
ckb:فیزیک
co:Fisica
cs:Fyzika
csb:Fizyka
cv:Физика
cy:Ffiseg
da:Fysik
de:Physik
diq:Fizik
dv:ފީޒިޔާއީ އިލްމު
el:Φυσική
en:Physics
eo:Fiziko
es:Física
et:Füüsika
eu:Fisika
ext:Física
fa:فیزیک
fi:Fysiikka
fiu-vro:Füüsiga
fo:Alisfrøði
fr:Physique
frr:Füsiik
fur:Fisiche
fy:Natuerkunde
ga:Fisic
gan:物理學
gd:Fiosaig
gl:Física
gn:Mba'erekokuaa
gu:ભૌતિકશાસ્ત્ર
gv:Fishag
hak:Vu̍t-lí-ho̍k
haw:Kālaikūlohea
he:פיזיקה
hi:भौतिक शास्त्र
hif:Bhautik vigyan
hr:Fizika
hsb:Fyzika
ht:Fizik
hu:Fizika
hy:Ֆիզիկա
ia:Physica
id:Fisika
ie:Fisica
ig:Physics
ilo:Pisika
io:Fiziko
is:Eðlisfræði
it:Fisica
iu:ᐆᒫᑦᓱᓕᕆᓂᖅ/umatsuliriniq
ja:物理学
jbo:termu'eske
jv:Fisika
ka:ფიზიკა
kg:Fizika
ki:Physics
kk:Физика
kl:Uumaatsulerineq
km:រូបវិទ្យា
kn:ಭೌತಶಾಸ್ತ್ರ
ko:물리학
ks:فیزیک
ku:Fizîk
ky:Физика
la:Physica
lad:Fisika
lb:Physik
lez:Физика
li:Natuurkunde
lmo:Fisica
ln:Fízíkí
lo:ວັດຖຸວິທະຍາ
lv:Fizika
map-bms:Fisika
mdf:Физиксь
mg:Fizika
mk:Физика
ml:ഭൗതികശാസ്ത്രം
mn:Физик
mr:भौतिकशास्त्र
ms:Fizik
mwl:Física
my:ရူပဗေဒ
mzn:فیزیک
nah:Iuhcāyōtl
nap:Físeca
nds:Physik
nds-nl:Netuurkunde
ne:भौतिक शास्त्र
nl:Natuurkunde
nn:Fysikk
no:Fysikk
nov:Fisike
nrm:Phŷsique
nso:Fisika
oc:Fisica
or:ପଦାର୍ଥ ବିଜ୍ଞାନ
os:Физикæ
pa:ਭੌਤਿਕ ਵਿਗਿਆਨ
pam:Physics
pcd:Fisike
pih:Fisiks
pl:Fizyka
pms:Fìsica
pnb:فزکس
ps:پنځپوهنه
pt:Física
qu:Pachaykamay
ro:Fizică
roa-rup:Fisikilj
ru:Физика
rue:Фізіка
sa:भौतिकशास्त्रम्
sah:Физика
sc:Fìsica
scn:Fìsica
sco:Naitural philosophy
sh:Fizika
si:භෞතික විද්‍යාව
simple:Physics
sk:Fyzika
sl:Fizika
sm:Fisiki
sn:Fundoyetsimba
so:Fiisigis
sq:Fizika
sr:Физика
srn:Sabi fu natru
st:Fisiksi
stq:Physik
su:Fisika
sv:Fysik
sw:Fizikia
szl:Fizyka
ta:இயற்பியல்
te:భౌతిక శాస్త్రము
tg:Физика
th:ฟิสิกส์
tk:Fizika
tl:Pisika
tr:Fizik
tt:Fizika
ug:ڧىزىكا
uk:Фізика
ur:طبیعیات
uz:Fizika
vec:Fìxica
vi:Vật lý học
vo:Füsüd
war:Fisika
wo:Jëmm
wuu:物理学
xal:Бодьзүлһн
xh:IFiziki
xmf:ფიზიკა
yi:פיזיק
yo:Físíksì
zea:Natuurkunde
zh:物理学
zh-classical:物理
zh-min-nan:Bu̍t-lí-ha̍k
zh-yue:物理

Filmai

Kinas

Geografija

Vaizdas:Physical_world.jpg
Geografija geographia, žodis kilęs iš (γεω-) „žemė“ ir ''graphō'' (γράφω) „rašau“ yra mokslas, kuris tiria žemės fizinę erdvę ir paviršiaus vystimasi, taip pat jos fizines savybes bei erdvę ir vietą, kurioje gyvena ir prekiaują žmonės.

Geografijos istorija


Graikai yra pirmoji žinoma kultūra, kuri aktyviai domėjosi geografija kaip mokslu ir filosofija, pagrindiniai veikėjai prisidėję prie geografijos plėtros buvo: Talis iš Mileto, Herodotas, Eratostenas, Hiparchas (astronomas), Aristotelis, Strabonas ir Ptolemėjas. Romėnų sudarinėjami naujai atrastų šalių žemėlapiai papildė geografijos žinias naujais metodais.
Viduramžiais graikų ir romėnų žinias palaikė ir gilino arabai – Idrisis, Ibn Batuta ir Ibn Khaldun.
Po Markas Polas kelionių susidomėjimas geografija Europa išaugo. Dar labiau geografijos žinių ir teorinių pagrindų prisireikė Renesansas epochoje iki pat XVII amžius vykstant Didieji geografiniai atradimai.
XVIII a. geografija buvo pripažinta atskira disciplina ir tapo tipinės universitetinės programos dalimi.

Šakos


Fizinė geografija
Gyventojų geografija
Ekonominė geografija
Politinė geografija (įskaitant Geopolitika)
Socialinė geografija, kultūrų geografija

Taip pat skaitykite


Šalių sąrašas
Žemynai

Šaltiniai

Nuorodos


http://www.nationalgeographic.com/ National Geographic Online (angliškai)
http://www.igu-net.org/ Tarptautinė geografijos sąjunga
Kategorija:Geografija
ab:Географи
af:Geografie
ak:Gyeografi
als:Geografie
am:መልክዓ ምድር
an:Cheografía
ar:جغرافيا
arc:ܓܐܘܓܪܦܝܐ
arz:جغرافيا
as:ভূগোল
ast:Xeografía
av:География
ay:Uraqita
az:Coğrafiya
ba:География
bar:Geografie
bat-smg:Geuograpėjė
bcl:Heograpiya
be:Геаграфія
be-x-old:Геаграфія
bg:География
bh:भूगोल
bi:Jiografi
bm:Dùgùkòlòkùnnàkalan
bn:ভূগোল
bo:ས་ཁམས་རིག་པ།
br:Douaroniezh
bs:Geografija
ca:Geografia
cbk-zam:Geografia
ceb:Heyograpiya
ckb:جوگرافیا
co:Geografia
cs:Geografie
csb:Geògrafijô
cv:Географи
cy:Daearyddiaeth
da:Geografi
de:Geographie
dv:ޖުޣުރާފީ
el:Γεωγραφία
en:Geography
eo:Geografio
es:Geografía
et:Geograafia
eu:Geografia
ext:Geografia
fa:جغرافیا
fi:Maantiede
fiu-vro:Maatiidüs
fo:Landafrøði
fr:Géographie
frp:G·eografia
frr:Geografii
fur:Gjeografie
fy:Geografy
ga:Tíreolaíocht
gan:地理學
gd:Cruinn-eòlas
gl:Xeografía
gn:Tetãnguéra
gu:ભૂગોળ
gv:Çheer-oaylleeaght
he:גאוגרפיה
hi:भूगोल
hif:Jagha
hr:Geografija
hsb:Geografija
ht:Jewografi
hu:Földrajztudomány
hy:Աշխարհագրություն
ia:Geographia
id:Geografi
ie:Geografie
ig:Ọmúmú-àlà
ilo:Heograpia
io:Geografio
is:Landfræði
it:Geografia
iu:ᓄᓇᐅᔪᖅ/nunaujuq
ja:地理学
jbo:tutske
jv:Géografi
ka:გეოგრაფია
kab:Tarakalt
kbd:Хэкумэтх
kk:География
kl:Nunalerineq
km:ភូមិវិទ្យា
kn:ಭೂಗೋಳ ಶಾಸ್ತ್ರ
ko:지리학
krc:География
ku:Erdnîgarî
kv:География
kw:Dorydhyeth
ky:География
la:Geographia
lad:Jeografiya
lb:Geographie
lez:География
li:Geografie
lij:Geografia
lmo:Geugrafia
ln:Mambí ma mabelé
lo:ພູມສາດ
lv:Ģeogrāfija
map-bms:Geografi
mdf:Географие
mg:Jeografia
mhr:Географий
mk:Географија
ml:ഭൂമിശാസ്ത്രം
mn:Газарзүй
mr:भूगोल
ms:Geografi
mt:Ġeografija
mwl:Geografie
my:ပထဝီဝင်
mzn:جوغرافی
nah:Cemānāhuacāyōtl
nds:Geografie
nds-nl:Geografie
ne:भूगोल
new:भूगोल
nl:Aardrijkskunde
nn:Geografi
no:Geografi
nov:Geografia
nrm:Géographie
nso:Thutafase
oc:Geografia
os:Географи
pam:Geografia
pcd:Géografie
pl:Geografia
pnb:جغرافیہ
pnt:Γεωγραφίαν
ps:ځمکپوهنه
pt:Geografia
qu:Allpa saywachi
rm:Geografia
rmy:Phuvipen
ro:Geografie
roa-tara:Sciugrafije
ru:География
rue:Ґеоґрафія
sa:भूगोल
sah:География
sc:Geografia
scn:Giugrafìa
sco:Geografie
sh:Zemljopis
si:භූගෝල විද්‍යාව
simple:Geography
sk:Geografia
sl:Geografija
sm:Geography
sn:Taranyika
so:Juquraafi
sq:Gjeografia
sr:Географија
ss:Temhlaba
su:Géografi
sv:Geografi
sw:Jiografia
ta:புவியியல்
te:భూగోళ శాస్త్రము
tg:Ҷуғрофия
th:ภูมิศาสตร์
tk:Geografiýa
tl:Heograpiya
tpi:Save long giraun
tr:Coğrafya
ts:Ntivo-mbangu
tt:География
uk:Географія
ur:جغرافیہ
uz:Geografiya
vec:Giografia
vi:Địa lý
vo:Taledav
wa:Djeyografeye
war:Heyograpiya
wo:Melosuuf
yi:געאגראפיע
yo:Jẹ́ọ́gráfì
zea:Heografie
zh:地理学
zh-classical:地理學
zh-min-nan:Tē-lí-ha̍k
zh-yue:地理

Geologija

Vaizdas:Volcano.jpeg
Geologija (graikų kalba ''γέω-'' 'Žemė' + ''λόγος'' 'logos' – ''mokslas'') – mokslas apie žemė, jos susidarymą, istoriją ir sandarą, Žemę formuojančius procesus.
Geologijos sąvoką šiuolaikine prasme pirmą kartą 1778 m. panaudojo Jean-André de Luc (1727–1817). 1779 m. Horace-Bénédict de Saussure (1740–1799) sąvoką įvedė nuolatiniam vartojimui. Prieš tai dažniau naudotas ''geognosijos'' terminas.
Pagrindinė medžiaga, su kuria dirba geologai, yra uoliena. Tirdami žemės paviršiuje esančias uolienas geologai bando išsiaiškinti Žemės ir gyvybės istoriją. Sudarydami ir interpretuodami geologinis žemėlapis geologai bando nuspėti kokios uolienos yra po žemės paviršiumi.

Disciplinos


Vaizdas:Thurston Lava Tube.jpg tunelis Havajai]]
bendroji geologija
tektonika
geodinamika
inžinerinė geologija
inžinerinė geodinamika
vulkanologija
geomorfologija
mineralogija
geochemija
hidrogeologija (arba geohidrologija)
naftos geologija
ekonominė geologija
paleontologija
geofizika
seismologija
petrografija
stratigrafija
litologija
sedimentologija

Pagrindiniai geologijos principai


Yra daug principų, naudojamų geologijoje. Tačiau sekantieji yra ypatingai svarbūs, nustatant santykinį uolienų ar nuogulų amžių.
Intruzijos sąsajų principas susijęs su intruzija kontaktu su uolienomis. Jei randamos intruzijos, jų kontaktinės zonos bus visada jaunesnės už pačias intruzijas.
Lūžio sąsajų principas taip pat padeda nustatyti santykinį amžių. Jei lūžis kerta uolienų sluoksnius, tai lūžis susiformavo vėliau nei perkirstos uolienos.
Inkliuzų ir nuolaužų principas. Nuolaužos ar inkliuzas patenka iš suardyto židinio. Vadinasi jos yra senesnės už inkliuzus ar nuolaužas talpinančią uolieną.
Aktualizmo principas. Dabartiniai geologiniai procesai vyko ir praeityje. Pirmasis tezę suformulavo Džeimsas Hatonas „Dabartis yra raktas į praeitį“. Taigi tyrinėjant dabartinius geologinius procesus ir reiškinius galima numatyti, kad praeityje vyko tokie patys procesai ir reiškiniai.
Pirminio horizontalumo principas – nuosėdinių uolienų sluoksniai susiklostė horizontaliai.
Superpozicijos principas – nesuardytose nuosėdinių uolienų sluoksnių storymėse jaunesnės uolienos slūgso virš senesnių uolienų.
Faunos radimo principas. Jei nuosėdinėse uolienose randama plačiai paplitusi ir vienalaikė (geologinio amžiaus prasme) fauna, tai šios uolienos taip pat susiformavo vienu metu.

Taip pat skaitykite


Geologinė laiko skalė

Nuorodos


http://geology.com/ Geologija ''Anglų kalba''
http://193.219.43.40/geolog/geologija.html Žurnalas „Geologija“
http://www.geo.lt Geologijos ir geografijos institutas
http://www.lgt.lt Lietuvos geologijos tarnyba
http://www.lgt.lt/lgs/ Lietuvos geologų sąjunga
http://www.geol.gf.vu.lt/ Geologijos ir mineralogijos katedra Vilniaus universitete
Kategorija:Geologija
af:Geologie
am:መሬት ጥናት (ጂዮሎጂ)
an:Cheolochía
ar:جيولوجيا
ast:Xeoloxía
az:Geologiya
ba:Геология
bat-smg:Geuoluogėjė
be:Геалогія
be-x-old:Геалёгія
bg:Геология
br:Douarouriezh
bs:Geologija
ca:Geologia
ckb:زەویناسی
co:Geologia
cs:Geologie
cv:Геологи
cy:Daeareg
da:Geologi
de:Geologie
el:Γεωλογία
en:Geology
eo:Geologio
es:Geología
et:Geoloogia
eu:Geologia
ext:Geologia
fa:زمین‌شناسی
fi:Geologia
fiu-vro:Geoloogia
fo:Jarðfrøði
fr:Géologie
frp:G·eologia
frr:Geologii
fur:Gjeologjie
fy:Geology
ga:Geolaíocht
gd:Geòlas
gl:Xeoloxía
gu:ભૂસ્તર શાસ્ત્ર
haw:Huli honua
he:גאולוגיה
hi:भूविज्ञान
hif:Geology
hr:Geologija
ht:Jewoloji
hu:Geológia
hy:Երկրաբանություն
ia:Geologia
id:Geologi
ie:Geologie
io:Geologio
is:Jarðfræði
it:Geologia
iu:ᓄᓇᓕᕆᓂᖅ
ja:地質学
jbo:ligytedyske
jv:Géologi
ka:გეოლოგია
kaa:Geologiya
kk:Геология
kl:Nunarsualerineq
kn:ಭೂರಚನಶಾಸ್ತ್ರ
ko:지질학
ku:Jeolojî
kw:Dororyeth
ky:Геология
la:Geologia
lad:Jeolojiya
lb:Geologie
li:Geologie
lmo:Geulugia
lo:ທໍລະນີສາດ
lv:Ģeoloģija
map-bms:Geologi
mi:Tātai aro whenua
mk:Геологија
ml:ഭൂഗർഭശാസ്ത്രം
mn:Геологи
ms:Geologi
mwl:Geologie
my:ဘူမိဗေဒ
mzn:زمین درست کر چیزها
nah:Tlālmatiliztli
nap:Giuloggia
new:भूगर्भशास्त्र
nl:Geologie
nn:Geologi
no:Geologi
nov:Geologia
nrm:Géologie
oc:Geologia
om:Geology
os:Геологи
pap:Geologia
pl:Geologia
pnb:زمین دی سائنس
ps:ځمکپېژندنه
pt:Geologia
ro:Geologie
ru:Геология
rue:Ґеолоґія
sa:प्राचीनभूगर्भशास्त्रम्
scn:Gioluggìa
sco:Geologie
sh:Geologija
si:භූවේදය
simple:Geology
sk:Geológia
sl:Geologija
sn:Ketanyika
sq:Gjeologjia
sr:Геологија
st:Geologi
stq:Geologie
su:Géologi
sv:Geologi
sw:Jiolojia
ta:நிலவியல்
tg:Геология
th:ธรณีวิทยา
tk:Geologiýa
tl:Heolohiya
tr:Jeoloji
tt:Геология
ug:گېئولوگىيە
uk:Геологія
ur:ارضیات
vec:Giołogia
vi:Địa chất học
vo:Talav
wa:Djeyolodjeye
war:Heolohiya
xh:IJioloji
yi:געאלאגיע
zh:地质学
zh-min-nan:Tē-chit-ha̍k
zh-yue:地質學

Geochemija

Geochemija yra mokslas, tiriantis Žemės medžiaginę sudėtį ir cheminių elementų bei jų izotopų pasiskirstymą Žemėje. Geochemija sujungia geologija ir chemija į vieną discipliną.
Geocheminiais metodais galima tyrinėti žemės vystymąsi. Tiriant tam tikrų elementų izotopus, kurie naudojami kaip indikatoriai, galima atsekti medžiagų judėjimą Žemėje. Nestabilius izotopus turinčių elementų ir jų skilimo produktų tyrimai leidžia nustatyti uolienų amžių.
Tarp geochemijos tyrimo objektų yra:
Žemės ir kitų planeta (t. p. Saulė, asteroidas ir meteoritas, kometa) cheminė sudėtis;
cheminiai procesai ir reakcijos, kurios turi poveikį uoliena ir dirvožemis susidarymui;
materijos ir energijos ciklai, per kuriuos Žemės cheminiai komponentai juda erdvėje ir laikas.
įvairių žemės sluoksnių sudėtis ir jų evoliucija;
nustatyti santykines ir absoliučias cheminių elementų ir jų izotopų koncentracijas Žemėje ir Žemės paviršiuje
elementų pasiskirstymas ir judėjimas skirtingose žemės dalyse (mantija, hidrosfera ir pan.)
cheminių elementų ir jų izotopų pasiskirstymas kosmose.
Su geochemija glaudžia susijusios tokios disciplinos kaip planetologija ir kosmochemija.
Geocheminiais tyrimais Lietuvoje užsiima Geologijos ir geografijos institutas.
Kategorija:Geochemija
Kategorija:Geochemikai
af:Geochemie
ar:جيوكيمياء
be:Геахімія
be-x-old:Геахімія
bg:Геохимия
ca:Geoquímica
cs:Geochemie
cy:Geocemeg
da:Geokemi
de:Geochemie
el:Γεωχημεία
en:Geochemistry
eo:Geokemio
es:Geoquímica
et:Geokeemia
eu:Geokimika
fa:زمین‌شیمی
fi:Geokemia
fr:Géochimie
gl:Xeoquímica
he:גאוכימיה
hi:भूरसायन
hr:Geokemija
hu:Geokémia
id:Geokimia
is:Jarðefnafræði
it:Geochimica
ja:地球化学
ka:გეოქიმია
kk:Геохимия
ko:지구화학
lv:Ģeoķīmija
mn:Геохими
nl:Geochemie
nn:Geokjemi
no:Geokjemi
oc:Geoquimia
pl:Geochemia
pt:Geoquímica
ru:Геохимия
sh:Geohemija
sk:Geochémia
sq:Gjeokimia
sr:Геохемија
sv:Geokemi
tr:Jeokimya
uk:Геохімія
vec:Giochìmega
vi:Địa hóa học
zh:地球化学

Pagrindinis puslapis


|-
|<center>Šiuo metu yra Special:Statistics| |straipsnis|straipsniai|straipsnių}}
|}
|class="MainPageBG" style="border:1px solid #cedff2; background-color:#ffffff; vertical-align:top; border-radius: 10px; -moz-border-radius:10px"| <div style="margin: 4px 4px 2px 4px; text-align: left;">
|}
__NOTOC__
__NOEDITSECTION__

David Hume


David Hume (; 1711 m. balandžio 26 d. Edinburgas – 1776 m. rugpjūčio 26 d.) – Škotija Filosofija ir Istorija.

Gyvenimas


Hjumas gimė Edinburgas. Jo šeima buvo iš vidutiniškai pasiturinčiųjų klasės. Jo tėvas, Joseph Home, buvo advokatas, o motina, Katerina Falkoner, tvarkė namų ūkio reikalus, turėjo vyresnį brolį ir seserį. Tėvas mirė, kai Deividas buvo vaikas, todėl jį užaugino našle likusi motina, kuri buvo tarsi pirmoji jo mokytoja. Išsilavinimą įgijo jėzuitų koledže Prancūzija; vėliau studijavo teisę. Baigęs mokslus, Hjumas persikėlė į Anglija. Hjumas aktyviai rašė filosofinius straipsnius. Jis kelis kartus nesėkmingai bandė gauti darbą universitete. Dirbo advokatu, bibliotekininku, diplomatu, vėliau atsistatydino ir tapo privačiai praktikuojančiu mokslininku. Hjumas plėtojo Empirizmas bei Psichologizmas filosofiją, pažinimo šaltiniu laikė pojūčius. Analizuodamas sąmonę, didžiausią reikšmę teikė jutimo organų pojūčiams bei vaizdinių asociacijų suvokimui. Per savo gyvenimą Hjumas gyvenimo moters nerado ir liko nevedęs. 1776 metais mirė, spėjama, kad jis sirgo žarnyno ar kepenų vėžys.

Kūryba


Hjumas Filosofija būtų galima apibūdinti kaip nuoseklų skepticizmą. Hjumas mažiau žinomas, nors ne mažiau reikšmingas, kaip natūralizmo šalininkas. Pasak Hjumo skepticizmo, visas tikrovės pažinimas remiasi priežasties ir pasekmės suvokimu. Ryšys tarp šių dalykų tėra pripratimas, todėl nepatikimas. Matematinis mąstymas yra vienintelė tikro pažinimo metodų sukūrimo galimybė. Pažinimo pagrindu laikė patyrimą. Patyrimą interpretavo kaip įspūdžių, susietų Psichologija asociacijos dėsniais, srautą. Patyrimo šaltiniai – išorinis suvokimas ir vidinė savivoka, susijusi su mąstymu.
Hjumas dažnai laikomas trečiuoju ir radikaliausiu vadinamųjų britų empirikų, šalia Džonas Lokas (''John Locke'') ir Džordžas Berklis (''George Berkeley'', kuris, tiesa, buvo Airija). Ši Hjumo, Loko ir Berklio sąsaja, nors jau tapusi tradicine, yra klaidinanti kitais atžvilgiais, ypač dėl to, kad nepaisoma didelės įvairių Prancūzija autorių, tokių kaip Pjeras Belis (''Pierre Bayle''), įtakos, taip pat įvairių Anglija intelektualinio landšafto figūrų, tokių kaip Izaokas Niutonas (''Isaac Newton''), Samuel Clarke, Fransio Hačesono (''Francis Hutcheson'') ir Joseph Butler reikšmės.

Deividas Hjumas ir empirizmas


Empirizmas (''gr. emperia – patirtis'') – pažinimo teorija, akcentuojanti patirties, įrodymų svarbą per jutimo receptorius. Empirizmas svarbiausiu ir vieninteliu pažinimo šaltiniu laiko patirtį, gaunamą per pojūčius, t. y. tai, ką galime jusliškai patirti; žinios įgytos stebint ir eksperimentuojant turi daug didesnę praktinę reikšmę, nei gautos vien tik sausais loginiais samprotavimais.
Žymiausias empirizmo atstovas – Deividas Hjumas. Bene pirmasis iš naujųjų amžių filosofų, kuris ėmė ginčyti mokslo dėsnių tikrumą. Hjumo žmogiškojo pažinimo analizės išvados padarė didelę reikšmę tolesnei pažinimo teorijos raidai. Empiristas sudavė skaudžiausią kirtį racionalistiniam pažinimui.
Deividas Hjumas buvo įsitikinęs, kad jo uždavinys „''moksle apie žmogų pritaikyti empirinius metodus''“, t. y. remtis patyrimu ir stebėjimu su saikinga abejone, kuri riboja žmogaus pažinimo galimybes. Tiesioginis mūsų pažinimo objektas yra tik mūsų sąmonės turiniai. Juos Hjumas skirsto į dvi grupes: įspūdžiai (''arba mintys'') ir idėjos. Įspūdžiai – tai visi mūsų išoriniai pojūčiai bei vidiniai savęs suvokiniai (''afektai, jausmai, norai''), pasireiškiantys sieloje. Idėjos yra atvaizdai įspūdžių, kurie mums kyla tada, kai mes tuos įspūdžius apmąstome, prisimename, įsivaizduojame. Abi grupės skiriasi stiprumu ir gyvumu taip, kaip, pavyzdžiui, obuolio skonis, patiriamas atsikandus, skiriasi nuo to skonio prisiminimo.
Idėjos skirstomos į paprastas ir sudėtines. Paprastos idėjos kyla iš įspūdžių. Todėl neįmanoma ką nors įsivaizduoti arba apmąstyti, ko nėra buvę tiesioginiame suvokime. Taip pat žmogus savo vaizduotės galia gali sukurti sudėtines idėjas, kurios nėra kilusios iš tiesioginio įspūdžio, jos kyla iš paprastų idėjų jungimosi asociacijos būdu. Asociacija vyksta mechaniškai, kai remiasi panašumu, priežasties ir padarinio ryšiu.
Bet jeigu pažinimo šaltinis yra juslinis patyrimas, tai kaip paaiškinti matematika mąstymo laimėjimus? Hjumas sprendinius skirsto į dvi rūšis: 1. Sprendiniai apie santykius tarp sąvokų (''proto tiesos'') ir 2. Sprendiniai apie faktus (''faktų tiesos''). Pirmoji grupė priklauso logikos ir matematikos sferai, kurioje yra visiškas tikrumas, nes logikos požiūriu sąvokinės tiesos priešingybė yra neįmanoma. Tačiau šie sprendiniai nieko nepasako apie objektų tikrovę. O teiginiai apie faktus remiasi patyrimu, faktai pagrįsti stebėjimais. Taikomas priežasties ir pasekmės ryšys: kad pirmą ir antrą ivykius sieja priežastinis ryšys, manome, kai daug kartų buvo pastebėta, kad antras įvykis įvyksta tik po pirmo įvykio.
Sąmonės turinių analizė
Empirizmas įspūdžių ir idėjų analizė virsdavo sunkiai identifikuojamų ir diferencijuojamų mentalinių (''lot. mentolis – protinis]'') esybių santykių aiškinimu, o pagrindiniu tyrimo metodu tapdavo introspekcija (savistaba) – filosofas bandė analizuoti savo paties sąmonės turinį ir joje vykstančius procesus. Tai buvo nelengvas uždavinys, nes sąmonės turinio analizė iš dalies jį keitė. Sunkoka buvo atskirti ir sąmonės elementus. Ir galų gale tokio pobūdžio tyrimų rezultatus buvo labai sunku patikrinti kitiems tyrinėtojai.

Hjumas ir religija


Hjumo filosofija buvo giliai antromorfizmas. Tai buvo mokslas apie žmogų ir jo pasaulį, išsitenkantį žmogiškosios patirties bei reikmių rėmuose. Prieš pradėdamas filosofuoti, žmogus pirma turėjo gyventi ir veikti; žmogaus interesų ratą apibrėžė jo gyvenimas, o praktiniai veiksmai teikė medžiagos apmąstymams. Protas, pasak Hjumo, niekad negali mūsų pakylėti virš įprastos patirties tėkmės, jis taip pat negali pateikti mums veiksmų ir elgesio taisyklių, išskyrus tas, kurias mums duoda kasdienio gyvenimo analizė.
Todėl Hjumas kritikavo ir įsitikinimą, kad egzistuoja substanciali, nemirtinga siela. Pasak jo, visi argumentai kalba prieš tą hipotezę ir nė vienas jos nepetvirtina. Iš vidinės patirties žinome tik savo išgyvenimus, kurie mums yra tiesioginė duotybė. Tačiau niekada negalime padaryti įtikinamos išvados, kad jų pagrindas yra kažkokia dvasinė substancija, kuriai būdinga nemirtingumas.
Hjumo kritika lietė ne atskiras dogmas, o visą religja pasaulėvaizdį. Ji siejosi su įsitikimu, kad žmogaus gyvenimas ir žmogaus veikla reikalauja žmogiško mato. Aukščiausia žmogaus vertybė yra gyvenimas. Dorovinių principų šaltinis yra ne Dievas įstatymai, o prigimties reikalavimai ir socialinės reikmės. Tie principai padeda žmogui, apibrėžia jo troškimus, reguliuoja jo santykius su kitais žmonėmis. ''Dorovė'',- teigė Hjumas,-''paprasčiausiai yra išvada, liečianti žmogaus veiksmus ir paremta jų motyvų, potraukių ir gyvenimo sąlygų apmąstymu''.

Įtaka


Dėmesys Hjumo filosofiniams darbams išaugo, kai Vokietija filosofas Imanuelis Kantas (''Immanuel Kant'') skyrė Hjumui nuopelnus už jo pažadinimą iš „''dogmatiškojo miego''“ (~1770 m.).
Deividas Nortonas (''David Fate Norton'') (1993) tvirtino, kad Hjumas buvo „pirmasis ankstyvojo modernizmo postskeptiškas filosofas“.
Albertas Einšteinas (''Albert Einstein'') (1915) rašė, kad jis įkvėptas Hjumo pozityvizmo suformulavo savo Specialiąją reliatyvumo teoriją.
Hjumas N.Phillipsono (1989) buvo laikomas Vitgenšteino (''Wittgensteinian'') revoliucijos šalininku. Kaip argumentą N. Phillipsonas pateikė Hjumo teiginį, kad matematika ir logika yra susijusios sistemos, užmaskuotos tautologijos, ir neturi jokio sąryšio su pasaulio patirtimi.
A.D.Ayeras (''Alfred Jules Ayer'') (1936), pristatydamas savo loginio pozityvizmo klasikinę ekspoziciją, tvirtino: „Požiūriai, kurie iškeliami šiame traktate yra išvesti iš Berklio (''Berkeley'') ir Hjumo empirizmo loginio rezultato.
Hjumo Indukcinė Problema taip pat turėjo esminės reikšmės Karlo Popperio (''Karl Popper'') filosofijai. Savo autobiografijoje, „Begalinis ieškojimas“, Popperis rašė: „Žinios…..yra objektyvios; ir jos yra hipotetinės. Šiuo požiūriu man pavyko suformuluoti Hjumo indukcijos problemą“. Ši įžvalga davė rezultatų Popperio pagrindiniam darbui „Mokslinio atradimo logika“. Savo „Spėjimuose ir paneigimuose“ jis rašė: „Aš ištyriau indukcijos problemą per Hjumą. Aš jaučiau, kad Hjumas buvo visiškai teisus tvirtindamas, kad ši indukcija negali būti logiškai pagrįsta“.
Pasak Šopenhaueris (''Schopenhauer''), „galima kur kas daugiau pasimokyti iš kiekvieno Deivido Hjumo parašyto puslapio nei iš Hegelio (Hegel), Herbarto (''Herbart'') ir Schleiermacherio (''Schleiermacher'') parašytų filosofinių darbų drauge sudėjus.
Kartu su Adamas Smitas (''Adam Smith'') ir Tomas Rydas (''Thomas Reid'') Hjumas laikomas vienu iš svarbiausių Škotija Švietimo epocha veikėjų.

Veikalai


Kaip istorikas išleido savo metu neblogai įvertintą Anglija istoriją.
1733–1736 būdamas Prancūzijoje parašė pagrindinį savo veikalą
„Traktatas apie žmogaus prigimtį“ (''A Treatise of Human Nature'') – bandymas supažindinti su eksperimentiniais metodais, aiškinančiais moralės temas. Tai svarbiausias D. Hjumo filosofijos veikalas. Kūrinį parašė Prancūzija, tačiau knyga išleista Anglija 1739–1740 m. Anuomet praktiškai nesulaukė jokių atsiliepimų.
Šiek tiek daugiau dėmesio susilaukė
„Žmogaus proto tyrinėjimas“ (''An Enquiry Concerning Human Understanding''), įrašė jo vardą į filosofijos istoriją greta didžiausių pažinimo teoretikų, pirmąsyk išleistas Londonas 1748 m. pavadinimu „Filosofiniai esė apie žmogaus protą“ (''Philosophical Essays Concerning Human Understanding''). Šioje knygoje D. Hjumas pažinimo procesą tyrinėjo vadovaudamasis agnosticizmu ir fenomenalizmu, apmąstydamas savo pirmtakų John Locke ir George Berkeley pažinimo koncepcijas. Tai „Traktato apie žmogaus prigimtį“ pirmosios dalies perrašytas ir papildytas variantas (autoriaus nuomone, daugiausia nuo jos skiriasi stiliumi).
Kiti veikalai:
„Moralinės ir politinės esė“ (''Essays moral and political''), pirmoji knyga išleista 1741–1742 m. Rinkinys iš atskirų dalių rašytas ir leistas daug metų, nors nemažai esė buvo surinkta 1753–1754 m. Dauguma esė yra parašytos politikos ir ekonomikos temomis, nors jos kelia ir etinius bausmės, meilės, santuokos, poligamijos, Senovės Graikijos ir Romos demografijos klausimus. Kūriniams darė įtaką Hjumo jaunystėje skaityti leidiniai: „Žiūrovas“ ir „Tatler“.
„Moralės principų tyrinėjimas“ (''An Enquiry Concerning the Principles of Morals'') buvo išleistas 1751 m.
Tai „Traktato apie žmogaus prigimtį“ trečiosios dalies perrašytas variantas.
„Natūralioji religijos istorija“ (''The natural history of religon''), parašyta 1755 m.
„Anglijos istorija nuo Julijus Cezaris invazijos iki 1688 m. revoliucijos“ (''The History from the Invasion of Julius Caesar to the revolution in 1688of England''), aštuonių tomų, parašyta 1753–1762 m. Šioje knygoje D. Hjumas mėgino reabilituoti Stuartų dinastijos valdymą.
„Dialogai apie natūraliąją religiją“ (''Dialogues Concerning Natural Religion''), tai paskutinis D. Hjumo kūrinys, parašytas 1776 m., tačiau išleistas jau po jo mirties 1779 m.

Bibliografija


David Hume. „Žmogaus proto tyrinėjimas“. – Vilnius, Pradai, 1995, ISBN 9986-405-35-1

Šaltiniai


„Filosofijos įvadas“ E. Nekrašas, Mokslo ir encikolpedijų leidykla, Vilnius, 1993. Psl 47, 82-84, 88, 91, 93, 95, 96, 105, 136, 143–145, 149.
„Filosofijos įvadas“ A. Anzenbacher, Vilnius „Katalikų pasaulis“, 1992 Psl.:66, 146, 198, 263, 333, 337
„Susitikimai su filosofija: nuo Herakleito iki Huserlio“, Adam Sikora, Alma littera, 2004.Psl.: 266, 271, 272.

Nuorodos


http://en.wikisource.org/wiki/Author:David_Hume Kai kurie Hjumo tekstai (anglų kalba)
http://plato.stanford.edu/entries/hume/ Straipsnis Stanfordo filosofijos enciklopedijoje (anglų kalba)
http://www.iep.utm.edu/h/humelife.htm Penki straipsniai „Interneto filosofijos enciklopedijoje“ (anglų kalba)
http://www.iep.utm.edu/humelife/ Apie D.Hume gyvenimą (anglų kalba)
http://homepage.newschool.edu/het//profiles/hume.htm David Hume darbų sąrašas su nuorodomis į juos (anglų kalba)
http://socserv2.socsci.mcmaster.ca/~econ/ugcm/3ll3/hume/humelife David Hume autobiografija (anglų kalba)
http://www.iep.utm.edu/humelife/ Apie D.Hume gyvenimą (anglų kalba)
Kategorija:Škotijos filosofai
Kategorija:Škotijos istorikai
af:David Hume
am:ዴቪድ ሁም
ar:ديفيد هيوم
arz:ديفيد هيوم
az:Devid Yum
be:Дэвід Юм
be-x-old:Дэйвід Г’юм
bg:Дейвид Хюм
bn:ডেভিড হিউম
br:David Hume
bs:David Hume
ca:David Hume
cs:David Hume
da:David Hume
de:David Hume
diq:David Hume
el:Ντέιβιντ Χιουμ
en:David Hume
eo:David Hume
es:David Hume
et:David Hume
eu:David Hume
ext:David Hume
fa:دیوید هیوم
fi:David Hume
fr:David Hume
fy:David Hume
gl:David Hume
he:דייוויד יום
hi:डेविड ह्यूम
hr:David Hume
hu:David Hume
hy:Դեյվիդ Հյում
id:David Hume
io:David Hume
is:David Hume
it:David Hume
ja:デイヴィッド・ヒューム
kk:Юм Дейвид
ko:데이비드 흄
ku:David Hume
ky:Дэвид Юм
la:David Hume
lb:David Hume
lmo:David Hume
lv:Deivids Hjūms
mk:Дејвид Хјум
ml:ഡേവിഡ് ഹ്യൂം
nds:David Hume
nl:David Hume
nn:David Hume
no:David Hume
pl:David Hume
pms:David Hume
pnb:ڈیوڈ ہیوم
pt:David Hume
ro:David Hume
ru:Юм, Дэвид
scn:David Hume
sco:David Hume
sh:David Hume
simple:David Hume
sk:David Hume
sl:David Hume
sq:David Hume
sr:Дејвид Хјум
sv:David Hume
sw:David Hume
ta:டேவிடு யூம்
th:เดวิด ฮูม
tl:David Hume
tr:David Hume
uk:Девід Юм
vi:David Hume
war:David Hume
yi:דייוויד היום
yo:David Hume
zh:大卫·休谟
zh-min-nan:David Hume

Programinė įranga

Vaizdas:OpenOffice.org Writer.png Writer]]
Programinė įranga (, ) – informacijos apdorojimo sistema programų, procedūra, taisyklių visuma arba tos visumos dalis kartu su atitinkama dokumentacija. Programinė įranga yra intelektualus produktas ir tai nepriklauso nuo to, į kokią duomenų laikmena ji yra įrašyta.
Dažniausiai tai kompiuteris vykdomų instrukcijų seka, skirta tam tikriems veiksmams atlikti. Tokia įranga rašoma naudojant Programavimo kalba, o vėliau Kompiliatorius ar Interpretatorius parašytą Išeitinis kodas.
Programinę įrangą galima skirstyti pagal įvairius požymius :

Licencijavimas


''Pagrindinis straipsnis: Programos legalumas''
Suvokiant programas kaip autorinė teisė objektus, kuriuos rašė (kūrė) ir palaiko pavieniai programuotojas arba jų kolektyvai, galimi šie naudojimo Licencija variantai:
; Uždaras, nuosavybinis: kai kurios programinės įrangos išeities tekstai (programos kodas) nėra viešai prieinami (pvz., Adobe Photoshop) bei jų savininkas riboja vartotojo teises.
; Atviras kodas: () vadinamųjų Atvirojo kodo programa programinis tekstas yra visiems prieinamas. Kiekvienam leidžiama jį keisti bei platinti savo pakeistas versijas. Atviras kodas turi daug įvairių licenzijų, iš kurių labiausiai paplitę GPL ir LGPL. Atviram kodui priskiriamos Firefox, OpenOffice.org ir daug kitų programų.
; Laisvoji programinė įranga: () licencijų požiūriu labai mažai arba ir visiškai nesiskiria nuo atvirojo kodo, nes naudojamos tos pačios licencijos (GPL, LGPL ir panašiai). Kiekviena laisvoji programa pagal licenziją taip pat yra ir atviro kodo programa. Šie du judėjimai skiriasi tik požiūriais: atviro kodo judėjimas akcentuoja praktinę atviro kodo naudą, o laisvosios įrangos – tai, jog laisvoji įranga padeda spręsti socialines visuomenės problemas. Laisvosios įrangos judėjimas yra senesnis. Rimčiausiu jo projektu turbūt galima laikyti GNU/Linux.
; Shareware: mokamos programos, dažniausiai siūlomos su nemokamu bandymo laikotarpiu (dažniausiai – 30 dienų).
; Freeware: neatlygintino naudojimo programos, kurių išeities kodas lieka autorių rankose (arba draudžiama jį keisti). Dažniausiai tai pakankamai geros programos, kurių pirmosios versijos nemokamai siūlomos siekiant sudominti potencialius naudotojus, užkariauti rinką ir rengiant vėlesnes versijas atsižvelgti į vartotojų atsiliepimus bei pageidavimus. Padidėjus populiarumui, autoriai paprastai tikisi vėlesnes versijas pradėti platinti jau už pinigus. Kai kada autoriai siekia uždirbti tokias programas papildydami įkyriais reklaminiais „įskiepiais“, tačiau taip būna ne visada.
; Warez: „piratiškai“ platinamos, nulaužtos shareware programos arba neteisėti jų apribojimų įveikimo įrankiai (angl. crack, keygen)

Įmontuotoji programinė įranga


''Pagrindinis straipsnis: Įmontuotoji programinė įranga''
Tai tokia programinė įranga, kuri paprastai yra neatsiejama nuo techninė įranga, į kurią ji yra įdiegta. Tai gali būti visa ar dalis sisteminės programinės įrangos, o taip pat ir tam tikra taikomoji programinė įranga.

Sisteminė programinė įranga


''Pagrindinis straipsnis: Sisteminė programinė įranga''
Sisteminė programinė įranga atsakinga už atskirų Techninė įranga komponentų kontrolę, integravimą ir valdymą tam, kad taikomoji programinė įranga galėtų naudoti šią įranga nežinant žemo lygio detalių.
Galima išskirti kelias sisteminės įrangos kategorijas
Operacinė sistema
tvarkyklės
vartotojų identifikavimo sistemos

Taikomoji programinė įranga


''Pagrindinis straipsnis: Taikomoji programinė įranga''
Taikomoji programinė įranga skirta specifinių užduočių sprendimui naudojant kompiuterinius. Tai gali būti viena programa ar susijusių programų paketas.
tekstų apdorojimo programinė įranga
tekstų rengyklės
stalinė leidybos sistema
elektroninės lentelės
duomenų bazių valdymo sistemos
grafinė programinė įranga
hipertekstinė programinė įranga
daugialypė terpė
interneto pokalbių programa
pateikčių rengyklės
integruota programinė įranga
monitoringo programos
paslaugų programos
dokumentų valdymo sistema (ir raštvedybos) programos
turinio valdymo programos
verslo sistemos
virusai

Šaltiniai


Kategorija:Informatika
Kategorija:Programinė įranga
af:Sagteware
als:Software
an:Software
ar:برمجية
arz:سوفت وير
ast:Programa d'ordenador
az:Proqram təminatı
bat-smg:Pruogramėnė īronga
be:Праграмнае забеспячэнне
be-x-old:Праграмнае забесьпячэньне
bg:Софтуер
bn:কম্পিউটার সফটওয়্যার
br:Meziant
bs:Softver
ca:Programari
ckb:نەرمەواڵە
cs:Software
cy:Meddalwedd
da:Computerprogram
de:Software
el:Λογισμικό
en:Software
eo:Programaro
es:Software
et:Tarkvara
eu:Software
fa:نرم‌افزار
fi:Ohjelmisto
fo:Ritbúnaður
fr:Logiciel
ga:Bogearraí
gd:Bathar-bog
gl:Software
gu:સૉફ્ટવેર
he:תוכנה
hi:तन्त्रांश
hr:Programska podrška
hsb:Softwara
hu:Szoftver
ia:Programmatura
id:Perangkat lunak
ilo:Software
is:Hugbúnaður
it:Software
iu:ᐊᕿᑦᑐᖅ ᖃᕆᑕᐅᔭᐅᑉ ᑎᑎᕋᕐᕕᖓ
ja:ソフトウェア
kk:Бағдарламалық жасақтама
kn:ತಂತ್ರಾಂಶ
ko:컴퓨터 소프트웨어
ku:Nermalav
ky:Програмдык жабдуу
la:Programmatura computratralis
lb:Software
lmo:Prugramadura
ln:Litámbwisi
lo:ຊອຟຕ໌ແວຣ໌‍
lv:Programmatūra
mg:Rindrankajy
mhr:Программе вораҥдыш
mk:Програмска опрема
ml:കമ്പ്യൂട്ടർ സോഫ്‌റ്റ്‌വെയർ
mn:Програм хангамж
mr:सॉफ्टवेअर
ms:Perisian
my:ကွန်ပျူတာ ဆော့ဖ်ဝဲလ်
nds:Software
ne:सफ्टवेयर
new:सफ्टवेर
nl:Software
nn:Programvare
no:Programvare
oc:Logicial
pl:Oprogramowanie
pnb:سوفٹ وئر
pt:Software
qu:Llamp'u kaq
ro:Software
ru:Программное обеспечение
rue:Проґрамове забеспечіня
sah:Софтуэр
scn:Software
sh:Softver
si:පරිගණක මෘදුකාංග
simple:Computer software
sk:Softvér
sl:Programska oprema
so:Software
sq:Software
sr:Софтвер
sv:Programvara
ta:மென்பொருள்
te:కంప్యూటర్ సాఫ్ట్‌వేర్
th:ซอฟต์แวร์
tl:Software
tr:Yazılım
tt:Программа белән тәэмин ителеш
uk:Програмне забезпечення
ur:مصنع لطیف
uz:Dasturiy vosita
vec:Programatura
vi:Phần mềm
war:Software
yi:ווייכווארג
zh:软件
zh-min-nan:Nńg-thé
zh-yue:電腦軟件

Istorija

Vaizdas:The Historian (The How and Why Library).jpg
Istorija ( – žinios, paremtos tyrimu, aprašymu, pasakojimu), dabartine prasme suvokiama
# kaip bet kokios pasakojimo bruožų turinčios dabarties žinios apie praeitį (neretai tapatinama su pačia praeitimi),
# kaip mokslas kryptis, nagrinėjanti bei interpretuojanti (kitų autorių teigimu, reprezentuojanti) dokumentuotą žmonijos praeitį.
Tradiciškai laikoma, kad istorijos objektas yra dokumentuota žmonijos patirtis, todėl laikotarpis iki rašytinių šaltinių atsiradimo dažnai vadinamas priešistorė, arba ''proistore'' (įvairiose šalyse Rašto sistema atsirado skirtingu laiku, todėl vieningos priešistorės – istorijos „ribos“ nėra). Priešistorės pažinimas dažnai paliekamas archeologijai. Tačiau iš tiesų riba tarp istorijos ir archeologija pažinimo objektų yra labai siaura: abi mokslo kryptys šiandien vis dažniau naudojasi viena kitos metodologija ir patirtimi.
Istorija turi didžiulę reikšmę tauta, bendruomenė, kultūra ir bet kokių kolektyvinių grupių bendrumui ir tapatumui užtikrinti. Istorija primena mums tuos praeities įvykius ir aplinkybes, be kurių mes nežinotume, kas iš tikrųjų vyksta dabar. Praktinė istorijos funkcija yra orientuoti mūsų dabartinį gyvenimą praeities ir dabarties perspektyvoje.

Sąvoka


Vaizdas:Homere.jpg]]
Žodis ''`ἱστωρ'' senovės graikų pasaulyje reiškė liudytoją, žinovą (taip jį vartojo Homeras, Herakleitas); šio žodžio daryba yra jonėniška. Herodotas iš Helikarnaso savo veikalą pavadino ''`ἱστορίης απόδεξις'' – tyrimų, liudijimų išdėstymu. Tokie paliudijimai antika pasaulyje buvo skirti pirmiausia nekasdieniškų įvykių papasakojimui ( – žygiai, laimėjimai). Senovės Roma tokių įvykių tyrimas, žinojimas () turėjo pragmatinę reikšmę: (Ciceronas teigimu, „istorija yra gyvenimo mokytoja“). Kartu ''historia'' buvo suvokiama ir perkeltine reikšme, kaip pasakojimas. Būtent tokiomis reikšmėmis ji pasklido po tuometinę Europą. Be to, dar ankstyvosios krikščionybės laikais iš žydų tradicijos buvo perimtas istorijos, kaip „dieviškojo plano“, suvokimas: tai leido istoriją tapatinti su praeities-dabarties vyksmus.
Į lietuvių kalbą sąvoka ''istorija'' atėjo palyginti vėlai per lotynų kalba, lenkų ir kitas kalbas. Lietuvių kalboje ''istorija'' vadiname tiek tai, ką, pvz., lenkai ar vokiečiai vadina „įvykių istorija“ (, ), tiek vadinamąją „procesų istoriją“ (, ).

Istorijos metodas


Istorijos metodas yra būdų, įrankių ir technikų visuma, kuria remdamiesi istorikai tyrinėja dokumentuotą praeitį. Istorijos metodas gimė iš XVI–XVII a. suintensyvėjusios tekstinių šaltinių kritikos, todėl pirmiausia taikomas rašytiniams šaltiniams. Praktiškai rašytinių šaltinių kritika buvo pritaikyta istoriografija Johanno Christopho Gattererio (1729–1799), Bartholdo Georgo Niebuhro (1776–1831) bei Franz Leopold von Ranke (1795–1886). Jų pritaikyta istorijos šaltinių tyrimų metodologija buvo apibendrinta ir suformuluota Johanno Gustavo Droyseno „Istorikos pagrinduose“ (1868), Ernsto Bernheimo „Istorijos metodo ir istorijos filosofijos vadovėlyje“ (1889), Charles’o Victoro Langlois ir Charles’o Seignobos’o „Įvade į istorines studijas“ (1898).
Tradiciškai skiriami trys istorikų darbo etapai:
# euristinis (medžiagos paieška ir rinkimas),
# kritinis (surinktos medžiagos kritinis apdorojimas, patikrinimas, faktų nustatymas),
# interpretacinis (faktų „suvedimas“ į mintis, koncepcijas).
Istorikų tyrimų medžiaga paprastai vadinama istorijos šaltiniais. Istorijos šaltiniai reikalingi istorinių faktų nustatymui. Istorijos šaltiniai skirstomi pagal autorystę:
''pirminiai'' (šaltinis sukurtas amžininkų, šaltinyje minimų įvykių dalyvių arba liudytojų),
''antriniai'' (šaltinis sukurtas pasirėmus kitais, pirminiais, šaltiniais),
ir pagal pobūdį:
''naratyviniai'' (kronika, metraštis, atsiminimai, publicistika, korespondencija ir kt.),
''dokumentiniai'' (Įstatymas, administraciniai aktai, privilegijos, teismų praktikos bylos ir kt.),
''ikonografiniai'' (nuotraukos, žemėlapis, tapyba bei grafika darbai, antspaudas, herbas ir kt.).
Istorijos šaltinių analizė pagrįsta jų kritika. Skiriama:
išorinė istorijos šaltinių kritika (nustatoma, kada ir kur buvo sukurtas šaltinis, kas šaltinio autorius, kokia medžiaga rėmėsi šaltinio autorius jį kurdamas, ar turimas šaltinis yra vientisas, ar turime tik šaltinio dalį),
vidinė istorijos šaltinių kritika (nustatomas šaltinio patikimumas, t. y. ar tai, ką sako šaltinis, galėjo įvykti iš tikrųjų).
Ši analizė dažniausiai taikoma rašytiniams šaltiniams, su kuriais istorikams tenka dirbti daugiausia. Šaltinių analizei taip pat taikomi vadinamųjų specialiųjų (pagalbinių) istorijos disciplinų metodai, reikalui esant, gali būti panaudoti ir įvairių kitų mokslo sričių (pvz., logika) metodai.
Istorijos metodas leidžia per šaltinių analizę pažinti praeitį.
Istorijos įsiliejimas į mokslo sistemą siejamas su istorijos metodo suformulavimu, istorijos institucionalizacija universitetas, kuri leido rengti profesionalius istorikus, t. y. žmones, įvaldžiusius istorijos metodą. Todėl teigiama, kad istorija tapo mokslo kryptimi tik XIX a. pradžioje. Iki tol ji buvo suprantama tik kaip literatūrinis žanras ir taikoma pragmatiniams tikslams (t. y. siekiant „pamokyti“ dabartį pasakojant „nekasdieniškus“ praeities įvykius). Ten, kur iki XIX amžius amžiaus istorija buvo dėstoma universitetuose, ją dėstė ne profesionalūs istorikai, bet asmenys, baigę teisės arba teologijos fakultetus. Paprastai istorijos dėstymas buvo derinamas su iškalbos, poezija, retorika dėstymu.
Vaizdas:Leopold von Ranke 1868.jpg]]
XIX a. pirmoje pusėje, kai universitetai pradėjo užsiiminėti moksliniais tyrimais, pirmiausia Vokietija universitetuose pradėta organizuoti vadinamuosius istorinius seminaras, kuriuose studentai buvo mokomi šaltinių kritikos įgūdžių. Laikoma, kad pirmąjį tokį seminarą Berlynas universitete 1832 m. įkūrė Franz Leopold von Ranke, filologijos ir teologijos studijas baigęs neetatinis Berlyno universiteto profesorius. Rankes seminarų metu dviem studentų kartoms buvo išugdytas poreikis dokumentus analizuoti kritiškai. Dokumentų kritika buvo paremta XVII–XVIII a. suformuluota diplomatika, paleografija, sfragistika ir kt. disciplinų metodologija. Rankes studentai paskleidė jo metodus visame pasaulyje. Už Vokietijos ribų jo idėjos tapo ypač populiarios JAV ir JK. Būtent nuo tada istorikais mokslininkais galėjo vadintis tik tie, kurie turėjo specialų pasirengimą.
Norintiems tyrinėti istorijos šaltinius istorikams pirmiausia reikėjo turėti gerą filologinę erudiciją. Istorikai turėjo gerai mokėti senąsias kalbas, kurioms buvo parašyti jų nagrinėjami dokumentai, todėl istorijos dėstymas XIX a. universitetuose dažnai derintas kartu su filologija. Vokietijoje baigusieji istorijos studijas galėdavo gauti vadinamųjų „laisvųjų menų“ magistro (''Magister liberalium artium'') arba aukštesnį, filosofijos mokslų daktaro, laipsnį.
Anksčiausiai istorijos katedros buvo įkurtos Vokietijos ir Prancūzijos universitetuose. Britanijos Oksfordo universitetas ir Kembridžo universitetas istorijos profesorių vietos atsirado tik XIX a. 7 dešimtmetyje. JAV universitetuose nuo XX a. pradžios istorinis išsilavinimas derintas su vadinamąja keturių krypčių antropologija, apimančia fizinės antropologijos, kultūrinės antropologijos, archeologijos bei lingvistikos studijas.
Po Pirmasis pasaulinis karas Prancūzijos Strasbūro universitete aplink „Analų“ žurnalą susibūrę jauni istorikai (Lucien Febvre, Marc Bloch ir kt.) siekė reformuoti istoriją, siūlydami ieškoti glaudesnių jos kontaktų su ekonomika, sociologija ir kitoms disciplinomis. Nepaisant to, kad daugelyje universitetų istorija vis dar buvo dėstoma tradiciškai kaip humanistikos sritis, Prancūzijos Analų mokykla vieta istorijos avangarde leido palaipsniui suartėti istorijai ir socialiniams mokslams. Ypač ryškiai šis suartėjimas Europoje (Vokietijoje, Prancūzijoje), taip pat JAV įvyko po Antrojo pasaulinio karo.
Šiuo metu Europos Sąjunga patvirtintoje mokslų klasifikacijoje istorija vis dar laikoma humanistikos kryptimi. Tokią pat vietą ji užima ir Lietuvos mokslų klasifikacijoje. Tačiau faktiškai istorikai naudojasi tiek humanistikos, tiek socialinių mokslų teorijomis bei metodologija, todėl ji laikytina tarpsritine mokslo kryptimi.

Istorijos mokslo padėtis Lietuvoje


Vaizdas:Vilniaus pedagoginis universitetas.jpg]]
Šiuo metu Lietuvoje mokslinius istorijos tyrimus atlieka ir profesionalius istorikus rengia šios institucijos:
http://www.istorija.lt/ Lietuvos istorijos institutas, įsteigtas 1941 m. kaip tuometinės Lietuvos SSR Mokslų akademijos padalinys, atlieka mokslinius tyrimus, teikia daktaro ir habilituoto daktaro kvalifikacinius laipsnius, leidžia periodinius leidinius „Lietuvos istorijos metraštis“, „Lithuanian historical Studies“, „Archaeologia Baltica“ (kartu su BRIAI) ir kt.,
http://www.if.vu.lt Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas, įkurtas 1968 m., padalinus iki tol egzistavusį Istorijos ir Filologijos fakultetą į du (pirmoji Istorijos katedra tuometinėje Lietuvos vyriausioje mokykloje įkurta 1783 m.), rengia istorikus, archeologus, kultūros istorikus ir antropologus, paveldosaugininkus, turi bakalauro, magistro, daktaro kvalifikacijos teikimo teisę, tiria Lietuvos istoriją, leidžią periodinį žurnalą „Lietuvos istorijos studijos“,
http://www.vpu.lt/index.php?2699688950 Vilniaus Pedagoginio universiteto Istorijos fakultetas, įkurtas 1944 m., rengia edukacinės ir didaktinės krypties istorikus, turi bakalauro, magistro, daktaro kvalifikacijos teikimo teisę, leidžia periodinį žurnalą „Istorija“,
Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedra, rengia Lietuvos istorijos specialistus, turi bakalauro, magistro, daktaro (kartu su Lietuvos istorijos institutu) kvalifikacijos teikimo teisę,
Klaipėdos universitete veikia BRIAI, įkurtas 2003 m., tiriantis regioninės istorijos ir archeologijos, antropologijos problemas, ir http://www.ku.lt/hmf/istorija/ Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedra, rengianti regioninės istorijos ir archeologijos specialistus, turi bakalauro, magistro, daktaro (kartu su Lietuvos istorijos institutu) kvalifikacijos teikimo teisę, leidžia periodinį leidinį „Acta Historica Universitatis Klaipedensis“, „Archaeologia Baltica“ (kartu su Lietuvos istorijos institutu),
Šiaulių universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedra, įkurta 1999 m.,
http://www.genocid.lt Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, įkurtas 1997 m. komunistinio režimo nusikaltimams ir pasipriešinimo okupacijai judėjimui Lietuvoje tirti, leidžia periodinį leidinį „Genocidas ir rezistencija“.
Lietuvoje iš istorijos disciplinos XX a. antroje pusėje išsirutuliojo politologija, kiek anksčiau – etnologija, archeologija. Dar šiandien archeologai Lietuvoje savo kvalifikaciją gina istorijos mokslo kryptyje, o daugelis etnologų bei archeologų dirba su istorija susijusiose mokslo institucijose.

Istoriografija


Istoriografija ( – tirti + ''γραφειν'' – rašyti) suvokiama 1. kaip visuma istorijos veikalų, arba siauresniąja prasme – kaip visuma istorijos veikalų, parašytų remiantis istorijos metodologija, taip pat 2. kaip disciplina, tyrinėjanti istorijos tyrinėjimų raidą (vadinamoji „istorijos istorija“).
JAV ir JK sąvoka ''istoriografija'' taip pat apibrėžia istorinių tyrimų rašymo teoriją ir metodologiją. Vokietija nuo Johanno Martino Chladeniuso (1710–1759) laikų tai vadinama istorika () terminu. Per vokiečių istoriografiją pastarasis terminas XX a. pabaigoje populiarinamas ir Lietuvoje.

Istoriografijos raida


Klasifikuojant istoriografijos raidą, esmine ašimi tampa ''istorizmas'', nes sukūrus istorijos metodą bei įtraukus istoriją į universitetų studijų programas, istoristinė istoriografinė tradicija pirmoji atsiribojo nuo istoriografinio literatūrinio žanro ir pareiškė pretenziją tapti dalimi mokslas. Todėl istoriografijos raidoje skiriama: 1. ikiistoristinė epocha, 2. istorizmas ir 3. postistoristinė epocha (anot J. Rüseno, ''istorizmo įveika''). Vis dėlto svarbu pažymėti, kad nepaisant šiuolaikinės Vakarų istoriografijos geroko pažengimo nuo XIX a. istorizmo, esminiai istorizmo principai tebeturi didelę įtaką istoriografijai.
''Ikiistoristinė istoriografija''. Iki istorijos metodo suformulavimo XIX a. istoriografija paprastai laikoma „ikimoksline“, nors istorijos metodo bruožų randama tiek antika (pvz., Tukididas), tiek krikščionybė (pvz., Beda Garbingasis), tiek humanizmas (pvz., Leonardo Bruni, Flavio Biondo), tiek ankstyvųjų naujųjų laikų (pvz., Jean Mabillon) istoriografijoje. Bendrai istoriografija tuo metu buvo laikoma literatūros žanru ir pirmiausia vertinta už literatūrinę išraišką, tropas ir kitas retorika figūras bei poetika. Istorija turėjo nekasdienių įvykių pavyzdžiais pamokyti dabartį. Antikos autoriai nuolat pabrėžė, kad istorija teikia galimybę pasimokyti iš svetimos patirties, svetimų klaidų. Pragmatinė istoriografijos funkcija buvo akcentuojama iki pat Apšvieta laikų. Vis dėlto iki istorizmo istoriografija pasiekė tokį lygį, kad neapsiribojo vien įvykių aprašymu, bet siekė nustatyti ir juos sukeliančias priežastis.
''Istoristinė istoriografija'' gimsta kai istorinį pasakojimą pradedama sieti su istorijos metodu pagrįsta kritine šaltinių analize. Tam turi įtakos 1. Johann Gottfried Herder pasiūlyta laikysena praeities atžvilgiu (iš kurios kyla Franz Leopold von Ranke principas vaizduoti praeitį taip, „kaip buvo iš tikrųjų“), 2. vis virtuoziškesnes formas įgaunanti filologija kritika, leidžianti iš antrinių šaltinių atsekti pirminius, 3. antikvarizmas, nuo humanistinio sąjūdžio pradžios skatinantis rinkti ir publikuoti pirminius šaltinius. Istorikai, pirmiausia Vokietijoje, savo tyrimuose pradėjo remtis pirminiais šaltiniais ir paskelbė sieksią „sumokslinti“ istoriją. Klasikiniais tokios istoriografijos pavyzdžiais tapo Leopoldo von Rankės „Romanų ir germanų tautų istorijos nuo 1494 iki 1514“ (1824), Johanno Gustavo Droyseno „Aleksandro Didžiojo istorija“ (1833) ar Heinricho von Sybelio „Pirmųjų kryžiaus žygių istorija“ (1841). Nepaisant to, kad istoriografija vis dar vertinta už meniškus ir jaudinančius pasakojimus, istoristų pareikštos pretenzijos į mokslą skatino istorijos profesionalizaciją. Istoristinei istoriografijai būdingi stambūs, didelės apimties veikalai, o pagrindinis analizės objektas – politika istorija (retos išimtys – Jacobo Burckhardto kultūros istorija arba Numa Denis Fustel’io de Coulanges’o socialinė istorija).
istoriografija''. XIX a. pab. konstatuojama vadinamoji „istorizmo krizė“, istoristinė istoriografija pradedama kritikuoti 1. už neadekvačias pretenzijas į mokslą (pozityvizmas kritika už tai, kad istorikai neranda „dėsnių“, todėl istoriografija – ne mokslas, antra vertus, kritika už istoriografijos pavertimą mokslu, pernelyg išaugusią tyrimų specializaciją, perkrovimą faktografija), 2. už per didelį polinkį į politikos tyrimus ir 3. neretai už tarnavimą politikos tikslams. Didelį poveikį atsiribojant nuo tradicinės politinės istorijos padarė marksizmas idėjos, akcentavusios, kad varomoji jėga yra ne idėjos, įtakojančios veiksmus, bet vadinamoji „klasių kova“, nuo kurios priklauso nuosekli socialinių-ekonominių formacijų kaita. SSRS marksizmo idėjos buvo gerokai iškreiptos ir dogmatizuotos (vad. marksizmas-leninizmas). Taip pat siekiant modernizuoti istoristinę istoriografiją, Prancūzijoje XX a. pr. susibūrė vadinamoji Analų mokykla, siekusi pripildyti istoriografijos turinį pozityvizmas ir taip atitolinti ją nuo politikos, parodant praeitį kaip kur kas galingesnių jėgų – didžiųjų socialinių ir ekonominių pokyčių sąveikos – rezultatą. Vokietijoje, kaip atsakas į politinės istorijos dominavimą, po Antrojo pasaulinio karo susibūrė vadinamoji ''Bielefeldo mokykla'', taip pat akcentavusi praeities socialinės tikrovės nagrinėjimo prioritetiškumą. Šios mokyklos atstovai paprastai siekė verifikuoti teorinį modelį išsiaiškinant, kiek jis atitinka tikrovę. Nuo XX a. antrosios pusės istoriografija patiria didelę kultūros antropologijos įtaką; naujausios tendencijos JAV ir Europos istoriografijoje siejamos su vadinamosios ''naujosios kultūros istorijos'' dominavimu, kai pagrindiniu praeities pažinimo objektu tampa kultūra (tai galima laikyti politinę ir socialinę istoriją integruojančiu vieniu).

Pagalbinės istorijos disciplinos


Vaizdas:Jean Mabillon.JPG
Pagalbinės istorijos disciplinos XVI–XVII a. išaugo iš žinijos ir erudicijos plėtros bei siekių kritiškai vertinti senuosius dokumentus. Didžiausią postūmį jų raidai padarė humanizmas, reformacija ir jos įtakoje išvysčiusi teologija doktrininė polemika. 1681 m. benediktinai vienuolis Jean Mabillon, polemizuodamas su jėzuitais, išleido kūrinį ''De re diplomatica libri sex'', kuriame suformuluotos dokumentų autentiškumo nustatymo ir kritikos nuostatos vėliau peraugo į atskirus metodus. Taip buvo padėti pamatai paleografijai ir diplomatikai. Tačiau Mabillono tyrimų rezultatai tik XVIII a. pab. buvo paskleisti universitetuose. Pirmiausia tai įvyko Vokietijoje, kur šis nuopelnas priskiriamas Göttingeno universiteto profesoriui Johannui Christophui Gattereriui, įdiegusiam vokiečių istoriografijoje chronologijos, genealogijos, diplomatikos ir kitų pagalbinių disciplinų pasiekimus. Pagalbinių disciplinų sąvoka buvo suformuluota XIX a. Jos buvo itin plačiai taikomos istoristinės istoriografijos, tačiau daugelis jų (pvz., etnografija, archeologija) šiandien pripažįstamos kaip atskiros mokslo šakos.
Istorikai naudojasi ir tarpšakinėmis disciplinomis, pvz., hermeneutika, taip pat gretutinių mokslo krypčių pagalbinėmis disciplinomis, pvz., kalbotyra šakomis, tiriančiomis asmenvardžius ir kitus tikrinius daiktavardžius – antroponimika (antropomastika) ir onomastika.
Išskiriamos tokios istorijos pagalbinės disciplinos:
Archyvistika, arba archyvotyra, tirianti archyvų darbo teoriją, metodiką ir organizavimą, archyvų istoriją,
Bonistika, tirianti popierinius piniginius atsiskaitymo ženklus, mokėjimo priemones, vertybinius popierius ir kt.,
Chronologija, tirianti laiko skaičiavimo sistemas, nustatanti tikslias įvykių bei dokumentų datas,
Diplomatika, tirianti senųjų aktų (juridinę galią turėjusių rašytinių dokumentų) formuliarus, jų struktūrą ir raidą iki XVIII a.,
Emblematika, tirianti emblemas (sutartinius ženklus, simboliškai reiškiančius kokią nors sąvoką arba idėją), jų atsiradimą, funkcionavimą, emblemose žymimų simbolių reikšmes,
Epigrafika, tirianti senuosius epigrafus (įrašus ant akmens plokščių, statinių, metalo, molio, medžio ir kitų dirbinių),
Faleristika, tirianti medalius, ordinus, pasižymėjimo ženklus, jų istoriją, apdovanojimų sistemos atsiradimą, išsivystė iš numizmatika,
Filatelija, tirianti pašto ženklus, vokus ir atvirukus su pašto ženklais bei antspaudais,
Filigranistika, tirianti filigranus (popieriaus vandenženklius),
Genealogija, tirianti dažniausiai aukšto visuomeninio statuso giminių, šeimų, asmenų kilmę, nustatanti giminystės ryšius,
Heraldika, tirianti herbus, kaip skiriamuosius ženklus ir istorijos šaltinį,
Metrologija, tirianti matavimo vienetų sistemas,
Numizmatika, tirianti pinigus (siauresne prasme – monetas), monetų kalimo istoriją, pinigų apyvartą,
Paleografija, tirianti senųjų rašto formų grafiką ir neografija, tirianti moderniųjų laikų rašto formų grafiką,
Sfragistika, arba sigilografija, tirianti popieriuje, vaške, lake atspaustus spaudus, kaip skiriamuosius ženklus ir istorijos šaltinį,
Šaltiniotyra, istorijos šaltinių mokslas, arba archeografija, renkanti istorijos šaltinius, tirianti jų rūšis, formas, turinį, atsiradimą, pobūdį, autentiškumą ir patikimumą,
Veksilologija, tirianti vėliavas, kaip skiriamuosius ženklus ir istorijos šaltinį.

Literatūra lietuvių kalba


Zenonas Norkus, ''Istorika'', Vilnius, 1996.
Joyce Appleby, Lynn Hunt, Margaret Jacob, ''Tiesos sakymas apie istoriją'', Vilnius, 1998.
Edward Hallett Carr, ''Kas yra istorija?'', Vilnius, 1999.
Hayden White, ''Metaistorija: istorinė vaizduotė XIX amžius amžiaus Europoje'', Vilnius, 2003.
Jörn Rüsen, ''Istorika: istorikos darbų rinktinė'', Vilnius, 2007.

Nuorodos


:Kategorija:Lietuvos_istorikai
Kategorija:Istorija
af:Geskiedenis
als:Geschichte
am:ታሪክ
an:Historia
ang:Stǣr
ar:تاريخ
arz:تاريخ
as:বুৰঞ্জী
ast:Hestoria
ay:Nayra sarnaqawi
az:Tarix
ba:Тарих
bar:Gschicht
bat-smg:Istuorėjė
be:Гісторыя
be-x-old:Гісторыя
bg:История
bm:Tariku
bn:ইতিহাস
bo:ལོ་རྒྱུས།
br:Istor
bs:Historija
ca:Història
cdo:Lĭk-sṳ̄
ceb:Kasaysayan
ckb:مێژوو
co:Storia
cs:Historie
cu:Їсторїꙗ
cv:Истори
cy:Hanes
da:Historie
de:Geschichte
el:Ιστορία
eml:Stòria
en:History
eo:Historio
es:Historia
et:Ajalugu
eu:Historia
ext:Estória
fa:تاریخ
fi:Historia
fiu-vro:Aolugu
fo:Søga
fr:Histoire
frp:Histouère
frr:Histoori
fur:Storie
fy:Skiednis
ga:Stair
gan:歷史
gd:Eachdraidh
gl:Historia
gn:Tembiasakue
gu:ઈતિહાસ
gv:Shennaghys
hak:Li̍t-sṳ́
he:היסטוריה
hi:इतिहास
hif:Dunia ke itihass
hr:Povijest
ht:Istwa
hu:Történelem
hy:Պատմություն
ia:Historia
id:Sejarah
ie:Historie
ig:Ákíkó mbu
io:Historio
is:Saga
it:Storia
iu:ᖃᐅᔨᓴᕐᓂᖅ ᑎᑎᖅᑲᑎᒍᑦ ᖃᓄᐃᓕᐅᖅᑕᐅᖃᑦᑕᕐᓂᑯᓂᒃ
ja:歴史
jbo:citri
jv:Sajarah
ka:ისტორია
kab:Amezruy
kk:Тарих
kl:Oqaluttuarisaaneq
km:ប្រវត្តិសាស្ត្រ
kn:ಇತಿಹಾಸ
ko:역사
krc:Тарих
ku:Dîrok
kv:Важвылӧм
ky:Тарых
la:Historia
lad:Istoria
lb:Geschicht
li:Historie
lij:Stöia
lmo:Stòria
ltg:Viesture
lv:Vēsture
map-bms:Sejarah
mg:Tantara
mhr:Эртык
mk:Историја
ml:ചരിത്രം
mn:Түүх
mr:इतिहास
ms:Sejarah
mt:Storja
mwl:Stória
my:သမိုင်း
mzn:بگذشتی
nah:Huēhuehcāyōmatiliztli
nds:Historie
nds-nl:Geschiedenis
ne:इतिहास
new:इतिहास
nl:Geschiedenis
nn:Historie
no:Historie
nov:Historie
nrm:Histouère
nso:Ditiragalo
oc:Istòria
os:Истори
pa:ਇਤਿਹਾਸ
pap:Historia
pcd:Histoère
pdc:Gschicht
pfl:Gschichd
pl:Historia
pnb:تریخ
pnt:Ιστορία
ps:پېښليک
pt:História
qu:Wiñay kawsay
ro:Istorie
roa-rup:Istoria
ru:История
rue:Історія
sa:इतिहासः
sah:История
sc:Istòria
scn:Storia
sco:History
sh:Historija
simple:History
sk:Dejiny
sl:Zgodovina
sn:Nhoroondo
so:Taariikh
sq:Historia
sr:Историја
stq:Geskichte
su:Sajarah
sv:Historia
sw:Historia
szl:Gyszichta
ta:வரலாறு
te:చరిత్ర
tg:Таърих
th:ประวัติศาสตร์
tk:Taryh
tl:Kasaysayan
tpi:Histori
tr:Tarih
tt:Taríx
ug:تارىخ
uk:Історія
ur:تاریخ
uz:Tarix
vec:Istoria
vi:Lịch sử
vo:Jenav
war:Kasaysayan
wo:Taariix
xh:Imbali
yi:היסטאריע
yo:Ìtàn
zea:Geschiedenisse
zh:历史
zh-classical:史
zh-min-nan:Le̍k-sú
zh-yue:史

Išdeginta žemė

Išdeginta žemė – karinė strategija, kuri remiasi sunaikinimu visko, kas gali būti naudinga priešui, ir pasitraukimu iš tos teritorijos. Terminas atsirado iš praktikos sudeginti pasėlius tam, kad priešas pritrūktų maisto. Ši strategija kariuomenės gali būti taikoma tiek priešo teritorijoje, tiek ir savoje, kai traukiamasi.
Karai, kuriuose plačiai taikyta išdegintos žemės taktika:
Napoleonas žygis į Rusiją;
Amerikos pilietinio karo metu šiauriečių karo vado Šermano veiksmai;
Britai taikyta taktika prieš Afrikanai Būrų karų metu;
Antrasis pasaulinis karas metu tiek nacių, tiek sovietų taikyta praktika: sovietų vykdytas Rytprūsių sunaikinimas, Šiaurės Kaukaze sunaikintos naftos verslovės prieš pasirodant vokiečiams, vokiečių veiksmai atsitraukiant iš okupuotų Rusija sričių, kai buvo deginami kaimai, sprogdinamos gamyklos, išvežami darbams gyventojai, vokiečių taktika Suomija Laplandijos karo metu;
kai kurių autorių teigimu ši praktika taikyta ir dabartinio Čečėnijos karo metu.
Kategorija:Karinė taktika
ar:إستراتيجية الأرض المحروقة
ca:Terra cremada
cs:Taktika spálené země
da:Den brændte jords taktik
de:Verbrannte Erde
en:Scorched earth
es:Tierra quemada
et:Põletatud maa taktika
fi:Poltetun maan taktiikka
fr:Politique de la terre brûlée
he:אדמה חרוכה
hr:Spaljena zemlja
it:Terra bruciata (guerra)
ja:焦土作戦
nl:Tactiek van de verschroeide aarde
nn:Brente jords taktikk
no:Brent jords taktikk
nv:Bitsʼáá bidaʼhodiʼniil
pl:Taktyka spalonej ziemi
pt:Terra queimada
ro:Tactica pământului pârjolit
sh:Spaljena zemlja
sk:Taktika spálenej zeme
sv:Brända jordens taktik
th:Scorched earth
tr:Yakıp yıkma taktiği
uk:Тактика спаленої землі
vi:Tiêu thổ
zh:焦土政策